kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • תנא דבי אליהו: מעיד אני עלי שמים וארץ, בין איש בין אשה, בין גוי בין ישראל, בין עבד בין שפחה, הכל לפי מעשיו, רוח הקודש שורה עליו. רח''ו שערי קדושה Moko Tana de bei Elijahu (mokymo namai priskiriami pranašui Elijahu): „Liudiju aš prieš dangų ir žemę, kad šventą dvasią gali pasiekti kaip vyras, taip ir moteris, kaip gojus, taip ir Izraelio sūnus, kaip tarnas, taip ir tarnaitė. Viskas priklauso nuo žmogaus veiksmų. Ir pagal tai, gali ant žmogaus nusileisti „Šventa dvasia“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

שלבי הסולם מועדים אם בלעו את המרור לא יצא  

Šlavei haSulam „Karčiosios žolės“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                         (Ištraukos)


Žmogus, norintis įeiti į dvasingumą, paprastai galvoja, jog yra lengva suteikti tokią intenciją,
kad priedermė būtų atliekama „Dangaus vardu“.
Juk tai tik paprasčiausiai intencija, mintis!
Iš tikro veiksmo priedermės metu reikia tik sutelkti mintis, kad jos būtų Dangaus vardu.
Paprastai žmogus galvoja, kad sunku yra vykdyti tik patį veiksmą,
o intencija lengvas ir paprastas dalykas.
Tai juk priklauso tik nuo noro, todėl reikia tik panorėti ir nebus jokių problemų.
Tačiau, kai tik žmogus pradeda bandyti, kad visi jo veiksmai būtų „Dangaus vardu“,
jis pamato tiesą, kad tai įvykdyti pačiam neįmanoma iš vis.
Iš tikro, norintiems vykdyti priedermes Dangaus vardu, Tora turi ypatingą savybę – „sgula“ (סגולה). Tai reiškia, kad žmogui yra parodoma tiesa, kaip jis yra toli nuo šios intencijos.
Ir visa tai atsiskleidžia tik, norintiems ateiti prie tiesos, t.y. teisingos „sąlygojimo“ intencijos.


Apie tai parašyta knygoje Zohar:
„Tada parodoma žmogaus nuodėmė.
Klausia.
Kas parodo žmogui jo nuodėmę.
Ir atsako.
Kūrėjas pats parodo žmogui jo tikrą padėtį, t,y. kaip žmogus toli nuo tiesos“.


Ir dar, žmogus pradeda jausti šios intencijos svarbumą ir tikrą vertę.
Iš tikro tik tada žmogus pradeda matyti, kad tai ir yra tikras atpildas už jo dvasines pastangas,
bei pačiam neįmanoma jo pasiekti visai.
Ir tik pats Kūrėjas gali suteikti žmogui šią dovaną.
Ir aišku neįmanoma pamatyti šios intecijos svarbumo, tol kol žmogus pats nepabando jos pasiekti.
Tačiau, jei Kūrėjas vis tik padeda žmogui, tada aiškiai matoma šio dalyko vertė, didumas, bei svarbumas.
Tai reiškia žmogus suvokia, kad tai ir yra tikras gyvenimas, t.y. gyvenimas „susiliejime“ su Kūrėju. Gyvenimas pilnas tikro gerumo, tikro malonumo ir prasmės, tai ir yra kūrimo tikslas – „padaryti gera kūriniams“.


Iš to kas pasakyta, galima suprasti, ką paaiškinoBaal Sulamas apie tai, kad klausė Moše Kūrėjo: „Parodyk man savo šlovę“ (Šemot 33 – 18).
Į ką Kūrėjas atsakė:
„Štai vieta su Manimi (אתי – iti)“ (Šemot 33-21).
Ir Baal Sulamas paaiškino, ką reiškia „Su Manimi (iti)“:
tai pirmos raidės žodžių
אמונה „emuna“ – „tikėjimas“,
תפלה „tfila“ – „malda“ ir
יגיעה „jegija“ – „pastangos“.


Tai ir yra „vieta“, kur galima nusipelnyti Kūrėjo šlovės pamatymo.
Iš tikro šių trijų dalykų dėka Izraelis (jašar El – einantis tiesiai į Kūrėją) gali pamatyti ir pajusti Kūrėjo šlovę.
Tada žmogui nebus gyvenime kito rūpesčio ir troškimo, tik padaryti Kūrėjui malonumą.
Ir joks kitas dalykas nerūpės žmogui iš vis (nors tuo pačiu metu kievienas gyvens įprastą gyvenimą).
Tačiau dabar ... „Šchina dulkėse“ ir Kūrėjo didumas yra paslėptas.
Ir mes nematome ir nejaučiame priedermių svarbumo.
Todėl pasakė išminčiai:
„Panoro Kūrėjas ištyrinti (apdovanoti) Izraelį, todėl padidino jiems Torą ir priedermes“ (Talmudas, Makot).


Dabar galime paaiškinti šių trijų raidžių: א' ת' י' atspindinčių tris žodžius:
tikėjimą, maldą ir pastangas, reikšmę dvasiniame darbe.
Pirmiausia žmogus turi priimti tikėjimą, kad kiekvienas gali ateiti prie Kūrėjo garbės suvokimo, pamatymo ir pajautimo.
Kai žmogus tuo tiki, jis turi žinoti, kodėl nėra atverta Kūrėjo garbė.
Taip pat tikėti išminčių pasakymu, kad tai yra didelis ištaisymas žmogui,
norinčiam ateiti prie savybių su Kūrėju sutapimo.


Ir reikia tikėti, kad negalima nusipelnyti tikėjimo, t.y. Kūrėjo garbės pamatymo, kol nebus savybių sutapimo.
Todėl pirmas žingsnis turi būti – „baimė“.
Tai yra didelė baimė, kad atsitiks taip, jog žmogus nesuteiks Kūrėjui malonios dvasios.
Ir dvasinis darbas prasideda nuo tikėjimo.


Tačiau kūnas priešinasi šiam „darbui“, ir tada ateina eilė „pastangom“.
Tai reiškia, kad žmogus turi pergalėti kūną visomis priemonėmis ir gudrybėmis.
Kaip pasakė išminčiai:
„Kariauk (su kūnu) visomis gudrybėmis“.
Tai yra todėl, kad kūnas jokiu būdu nenori atsisakyti savo egoizmo,
t.y. poilsio, savo naudos ir pan...
Todėl žmogui, po didelio pastangų kiekio tampa aišku, kad tik vienas Kūrėjas gali jam padėti.
Iš tikro pats žmogus yra bėjėgis šioje kovoje su savo egoizmu.


Tada, ir tik tada, ateina laikas tikrai „maldai“.
Tada malda yra iš pačių širdies gelmių, nes žmogui yra aišku visiškai, kad tik vienas Kūrėjas gali jam padėti.
Tačiau net ir po to, kai žmogui tampa aišku, kad tik malda Kūrėjui gali padėti, vėl ateina kūnas ir klausia:
„Tu juk žinai, kad kiek kartų meldeisi Kūrėjui ir viskas veltui, t,y, negavai jokio atsakymo į maldą“.
Tada ir vėl ateina eilė „pastangoms“ ir „tikėjimui“, t.y. žmogus turi tikėti, kad „Kūrėjas girdi kiekvieną maldą“...


Ir nesvarbu ar žmogus yra vertas, t.y. ar turi gerų savybių (midot), ar atvirkščiai – nevertas.
Žmogus turi prisiversti save melstis ir tikėti, nes iš tikro „neatstumtas nuo Jo ir atstumtasis“.
Išeina, kad nors šie trys dalykai turi eiti vienas po kito, bet iš tikro jie yra įjungti vienas į kitą, ir papildo, padeda vienas kitam.
Tačiau svarbiausias dalykas yra „tikėjimas“.
Su „tikėjimu“ reikia daryti visus kitus veiksmus, nes tikėjimas yra visko pagrindas.
Todėl šviesa, kuri atsiveria žmogui, vadinama tikėjimo šviesa, kaip parašyta:
„Ir patikėjo Kūrėju ir Moše, Jo tarnu“.