kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ככל שאדם מבין שלשם שמים הוא דבר חשוב, האמת - שהקיום שלא לשם שמים הוא חשוב הרבה יותר. רב ברוך אשלג ע''ש בעל הסולם. Kiek žmogus supranta, kad Toros vykdymas „Dangaus vardu“ yra labai svarbus dalykas, iš tikro Toros vykdymas (pradžioje) ne „Dangaus vardu“ yra žymiai svarbesnis dalykas. (Ravas Baruchas Ašlagas Baal Sulamo vardu).

פרי חכם אגרות קודש סא  

„Šventi laiškai“ psl. 61

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                                 (Ištraukos)


Kaip jau kalbėjau Baal Šem Tovo vardu, prieš priedermės vykdymą nereikia galvoti apie Apvaizdą. Bet atvirkščiai, žmogus turi pasakyti:
„Jei ne aš už save, tai kas už mane“.
Tačiau po veiksmo, žmogus privalo pergalvoti ir patikėti,
kad ne jo jėgomis buvo įvykdyta priedermė, tačiau viskas buvo atlikta Kūrėjo,
ir tai buvo Jo iš anksto nulemta.


Iš tikro, kaip pasaulietiškuose reikaluose, taip ir dvasingume galioja ta pati tvarka.
Todėl, prieš eidamas į darbą užsidirbti pragyvenimui, žmogus turi negalvoti apie Apvaizdą,
t. y. „Asmeninį (Kūrėjo) valdymą“ – „Ašgacha Pratit“ השגחה פרטית.
Tačiau žmogus turi sakyti:
„Jei ne aš už save, tai kas už mane“.
Ir dėti visas pastangas, kad užsidirbtų kaip ir visi.


Tačiau vakare, kai žmogus pareina mano ir parsineša uždarbį, ne duok dieve (chas ve šalom חס ושלום) pagalvoti, žmogus viską užsidirbo savo didelių pastangų dėka.
Tai reiškia, reikia galvoti, kad net jei žmogus būtų visą dieną praleidęs namuose,
taip pat uždarbis būtų jo rankose, nes taip dar pradžioje nusprendė Kūrėjas.
Ir netgi tada, kai „sveikai“ logikai tai yra prieštaringi dalykai ir visai neįmanomi „išoriniu supratimu“, žmogus privalo patikėti tuo.
Iš tikro, taip mąstyti žmogui „pagal autorius ir pagal knygas“ liepia pats Kūrėjas.
Ir tai Kūrėjo vardų „Havaja Elokim“ הוי''ה - אלהים vienybės paslaptis.


Tai reiškia, kad Kūrėjo vardas „Havaja“ nurodo į „asmeninį“ Kūrėjo valdymą, t.y. Kūrėjas vykdo viską ir neturi, kad „materialūs pagalbininkai“ Jam padėtų .
O Kūrėjo vardas „Elokim“ turi tą pačią gematriją, kaip ir žodis „Gamta“ (haTeva).
Ir pagal šį Kūrėjo vardą, žmogus elgiasi pagal nustatytus materialius gamtos dėsnius.
Todėl, žmogus „sujungia“ šiuos du Kūrėjo vardus, tada žmogus Kūrėjui suteikia didelį malonumą ir atneša šviesą į visus pasaulius.


Ir tai trijų aspektų:
„Priedermė“ (micva – מצוה);
„Prasižengimas“ (avera – עבירה);
ir „Galimybė“ (rešut – רשות) paslaptis.


„Priedermė“ – tai „šventumo“ vieta.
„Prasižengimas“ – tai „sitra achra“ (kitos, blogio pusės) vieta.
Galimybė – nei priedermė, nei prasižengimas, tai vieta kur kovoja „šventumas“ (gėris) ir „sitra achra“ (blogis).
Tai reiškia, kai žmogus daro veiksmus iš Galimybės“ grupės ir nevienija juos su „šventumu“, visa ši grupė nukrenta į „sitra achra“.
Tačiau, jei žmogus visomis savo jėgomis stengiasi daryti „vienijimą“, jis grąžina „Galimybių“ grupę į Šventumą.


Apie tai pasakė išminčiai:
„Gydytojui yra duota galimybė gydyti“.
Ir nors gydymas be jokios abejonės Kūrėjo rankose, ir jokie žmogiški „triukai“ čia iš tikro negalioja, šventoji Tora mus sako:
„Gydyk!“
Tai reiškia, kad čia yra „Galimybės“ vieta kovai tarp „Priedermės“ ir „Prasižengimo“.


Todėl , iš savo pusės, privalome „pakinkyti“ šventumui „Galimybę“.
Tačiau, kaip gi reikia tai atlikti?
Juk žmogus eina pas gydytoją specialistą, kuris duoda jam vaistą išbandytą tūkstantį kartų?
Iš tikro net tada, kai žmogus nusipelno sveikatos pagerėjimo, jis privalo tikėti, kad net be jokio gydymo Kūrėjas būtų jį išgydęs, nes viskas buvo nuspręsta iš anksto.
Ir vietoj to, kad aukštinti „žmogiškąjį gydytoją“, ligonis atiduoda pagarbą Kūrėjui, tuo „pervesdamas“ „Galimybę“ į „Šventumo“ pusę.
Taip žmogus „plečia“ kitus „Galimybės“ aspektus, kol taip išplečia „Šventumo“ ribas, kad staiga pamato save „visu ūgiu“ stovintį ir gyvenantį „Šventumo menėje“.
Todėl „Šventumas“ taip išplėtė savo ribas, kad net „apima“ ir patį žmogų...
Ir suprask.


Tai jau aiškinau keletą kartų, nes tai yra „užkliuvimo akmuo“ daugeliui.
Tai reiškia, kad pas žmogų gavimas nėra sujungtas su „Asmenine Apvaizda“.
Tačiau žmogus, dvasinio darbo metu, nori akivaizdžiai įsitikinti, bei panaikinti tikėjimo sunkumus, kad pamatytų „ženklus ir stebuklus“, todėl jis yra skaudžiai baudžiamas.
Todėl po „Pirmo Adamo“ suklydimo Kūrėjas įvedė ištaisymą šiai nuodėmei.
Ir tai vienybės „Havaja – Elokim“(הוי''ה- אלהים) paslaptis, kaip jau aiškinau ...


Tai taip pat:
„Su prakaitu veide valgysi duoną“ (Berešit3 – 19), paslaptis.
Iš tikro, pagal žmogaus prigimtį, viską ką jis pasiekė didelių pastangų dėka, sunku jam pasakyti, kad tai Kūrėjo darbas.
Todėl žmogus ir turi vietą „darbui“, t.y. galimybę sustiprinti absoliutų tikėjimą „Asmenine Apvaizda“ ir nuspręsti, kad ir be pastangų, jis būtų pasiekęs tą patį rezultatą.
Ir tuo būdu yra atitrūksta nuo šios nuodėmės...