kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį




Kokia yra „šofaro“ pūtimo per Roš-Ašana prasmė?



Roš-Ašana, kaip Teismo dienos esmė yra išreiškiama ypatinga priederme, skirta tik šiai dienai tai „šofaro“ pūtimas.

„Šofaro garsų diena“ ir „atminties apie šofaro garsus diena“ taip Tora vadina Roš-Ašana dieną.

Išminčiai aiškina, kad pirmasis pavadinimas priklauso tiems atvejams, kai Roš-Ašana išpuola darbo dieną, tada tai „šofaro garsų diena“ tada iš tikrųjų yra pučiamas „šofaras“, antrasis priklauso tam atvejui, kai Roš-Ašana sutampa su Šabatu, tada „šofaras“ nepučiamas ir ši diena skaitoma „atminties apie šofaro garsus diena“.



Rambamas pateikia keletą atsakymų į šį klausimą:

1. „Šofaro“ pūtimas reiškia, kad tą dieną karūnuojame Kūrėją viešpatavimui virš visos žemės – nes toks yra priimtas paprotys: apie monarcho karūnavimą ir jo atėjimą į sostą yra pranešama „šofaro“ pūtimu.

Iš tiesų Tanache yra nemažai apie tai kalbančių vietų – pvz.: dalyje iš Tehilim, kuri kaip tik skaitoma prieš „šofaro“ pūtimą: „Nes Kūrėjas, Viešpats Dievas – galingas, Jis didingas visos žemės Karalius“.

2. „Šofaro“ pūtimo tikslas – priminti apie protėvių nuopelnus ir ypatingai – apie Icchako, Kūrėjo pakeisto į ėriuką, aukojimą.

Sako padavimas, kad tada Kūrėjas pasakė Abrahamui: „Tavo palikuonys pūs avino ragą prieš Mane ir Aš priminsiu tada Icchako, Abrahamo sūnaus aukojimo nuopelną į gerą“.

3. „Šofaro“ pūtimas primena Toros dovanojimą, kai visa tauta vienbalsiai sušuko: „Padarysime ir suprasime!“.

Tora sako, kad jos dovanojimo metu buvo girdimas ypatingai stiprus „šofaro“ garsas ir tada jis reiškė naujos sąjungos tarp Kūrėjo ir Izraelio tautos sudarymą.

Kaip jau buvo minėta, „šofaras“ daromas iš avino rago.

Ir daromas jis ne tiesus, o lenktas, kaip užuomina į tai, kad turime nulenkti save prieš didžio Teisėjo, prieš Kurį stojame šią dieną, valią.

בעל התוקע Baal hatokea – taip vadinamas žmogus, bendruomenės išrinktas pagrindinės šios dienos priedermės įvykdymui.

Jis - tarsi įgaliotas atstovas prieš Kūrėją – ir bendruomenė įvykdo „šofaro“ pūtimo priedermę atsakydama „amen“ į jo palaiminimus ir įdėmiai klausydama jo „šofaro“ pūtimo. 

Prieš pradedant pūsti „šofarą“, bendruomenė septynis kartus pakartoja 47 knygos Tehilim skyrių: „Šlovinanti Koracho sūnų daina“.

Tradicija, perduodama iš kartos į kartą, prideda dar septynias eilutes, kurias garsiai ištaria baal hatokea, o visa bendruomenė jas pakartoja.

Pirmoji jų – „Iš savo sielvarto pašaukiau aš Kūrėją – ir atsakė man Kūrėjas ir išvedė mane į platumas“.

Šešios likusios savo pirmomis raidėmis sudaro žodžius קרע שטן kra satan „perplėšk kaltintoją“ – užuominą į neįtikėtiną „šofaro“, priverčiančio nutilti bet kokį kaltintoją, galią.

Prieš „šofaro“ pūtimą baal hatokea pasako du palaiminimus.

Tuo metu negalima ištarti nei garso, netgi įprasto atsakymo į Kūrėjo vardo paminėjimą „Palaimintas Jis ir Palaimintas Jo vardas“.

Reikia tik tylomis įdėmiai klausytis palaiminimo žodžių ir po jų atsakyti „amen“. 

Pirmasis palaiminimas toks: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs klausytis „šofaro“ garso!“

Antrasis: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, už tai, kad davei mums gyvenimą ir palaikei mus, ir leidai gyventi iki šio laiko!“.

„Šofaro“ pūtimas Toroje vadinamas žodžiu trua.

Nėra žinoma, koks būtent pūtimas Toroje turimas omeny. 

Tam, kad išvengti abejonių, išminčiai nurodė pūsti „šofarą“ visais įmanomais būdais, žinomais Toroje.

Todėl „šofaro“ pūtimo tvarka tokia: tašrat, tašat, tarat. Šios santrumpos reiškia trijų skirtingų pūtimų derinius: tkija – ilgas, pratisas garsas, švarim – triskart pakartojamas garsas, primenantis šaukiamąjį signalą, trua - devynis kartus pakartojamas trumpas nutrūkstantis garsas.

Kiekviena serija prasideda ir baigiasi ilgu tkija garsu ir viso šių serijų yra devynios: tris kartus pakartojama seka tkija-švarim-trua-tkija (tai išreiškiama trumpiniu tašrat), triskart pakartojama seka tašat (tkija-švarim-tkija) ir triskart pakartojama seka tarat (tkija-trua-tkija).

Iš esmės užtektų išklausyti tik 10 garsų, po vieną iš kiekvienos garsų sekos: tašrat, tašat, tarat.

Tačiau remdamiesi tuo, kad Toroje nurodymai apie „šofaro“ pūtimą naujų metų pradžioje yra minimi tris kartus, išminčiai nurodė kiekvieną seką kartoti po tris kartus.

Po to, „Musaf“ maldos skaitymo metu (ją kiekvienas skaito pats), triskart yra pakartojamos 10 pagrindinių „šofaro“ pūtimo rūšių tašrat, tašat, tarat, tad „Musafo“ metu vėl yra išgirstami tie trisdešimt garsų.

Tas pats vyksta ir tuo metu, kai chazanas kartoja šią maldą, kas sudaro jau devyniasdešimt „šofaro“ garsų ir tam, kad tą skaičių padidinti iki 100, „Pilname kadiše“, kurį chazanas skaito po „Musafo“, vėl skamba dešimt pagrindinių garsų.  



 Untane tokef”


Kaip ir „Šacharit” maldoje, chazanui kartojant „Musafą”, yra ištraukų, kurias jis skaito vienas, ir yra himnų ir dainų, dainuojamų visos bendruomenės.

Žymiausias iš jų, dėl kurio atidaro „aron kodeš” – tai himnas  „Untane tokef” – „Taip papasakosime apie šios dienos šventumą”.

Padavimas priskiria šios poemos sukūrimą rabi Amnonui, vienam iš Mainc miesto kankinių, gyvenusiam kryžiaus žygių epochoje.

Jis buvo vienas didžiausių savo kartos išminčių, gana turtingas ir artimas valdžiai – tiek pasaulietinei, tiek dvasinei.

Labai vertindamas jo patarimus, Mainco kunigaikštis-vyskupas paprašė rabi Amnono pasikrikštyti, kad galėtų panaudoti jo išmintį valstybės labui. 

Rabi Amnonas paprašė trijų dienų pasiūlymui apgalvoti, kurioms praėjus, jis buvo jėga pristatytas pas vyskupą.

Tada rabi Amnonas paprašė nupjauti jam liežuvį už tai, kad jis išsakė prašymą, galėjusį sukelti įtarimą, kad rabi Amnonas iš tiesų rimtai priėmė pasiūlymą išduoti savo tikėjimą. 

Supykęs vyskupas atsisakė tai padaryti, pareiškęs, kad „būtent liežuvis puikiai pasakė”, bet už tai įsakė nukirsti jam kojas ir rankų pirštus.

Paplūdusį kraujais Amnoną pargabeno į jo namus. 

Kai atėjo Roš-Ašana, rabi Amnonas paprašė savo giminaičių nunešti jį į sinagogą kartu su jo rankų pirštais, kurie buvo pamerkti į druską, kad išsilaikytų.

Rabi Amnoną padėjo šalia chazano ir kai priėjo laikas maldai „Kduša“, rabi Amnonas davė ženklą chazanui sustoti ir duoti jam galimybę pašventinti Kūrėjo vardą.

Jis uždainavo: „Ir todėl – pakils iki Tavęs „Kduša“, nes Tu, Kūrėjau, mūsų Karalius!“.

Ir po to – „Taip papasakokime apie didį šios dienos šventumą – nes ji rūsti ir sukelia virpulį... Iš tikrųjų - Tu teisėjas ir kaltintojas... Ir didis „šofaras“ suskambės ir pasigirs švelnus pūtimas, o angelai suvirpės, apimti baimės ir siaubo ir pasakys: Tai Teismo diena... Bet atgaila, malda ir geri darbai gelbsti nuo siaubingo nuosprendžio!“

Pabaigęs dainuoti, Amnonas atidavė Kūrėjui savo sielą, o jo sukurta malda paplito visose bendruomenėse ir tapo neatskiriama Roš-Ašana maldų dalimi.

Toliau, kartodamas „Amida“, chazanas pareina prie „Aleinu“ ir ties žodžiais „mes lenkiame kelius ir puolame ant žemės ir keliame dėkingumą visų karalių Karaliui, Šventam Palaimintam!“, visi žemai nusilenkia.

Kiekviena bendruomenė turi savo ypatingus himnus, dainuojamus pagal senus motyvus, kurie išsilaikė nuo senų laikų, nežiūrint tų laikų permainingumo. 

Po maldos „Musaf” visi linki vienas kitam Gmar chatima tova – „Tebus jums galutinai įtvirtintas geras nuosprendis“, o po to visi eina namo šventinei trapezai.

Trapezos metu atliekamas „Kidušas“, kurį sudaro tik vienas palaiminimas „Kuriantis vynuogės vaisių“, einantis prieš jau mums žinomas eilutes iš Tehilim: „Pūskite „šofarą“ per jaunatį, nustatytu laiku, jūsų šventei! Nes tai įstatymas Izraeliui, Jakovo Kūrėjo nustatymas“.


„Mincha“ ir „Tašlichas“


„Mincha“ prasideda nuo „Ašrei“ ir „Ir ateis Išlaisvintojas...“, kaip per Šabatą.

Jei Roš-Ašana sutampa su Šabatu, sinagogoje skaitoma Tora, o „Amida“ – ta pati, kaip ir per „Maariv“ ir „Šacharit“. 

Be to, chazanas skaito lygiai tą patį tekstą, kurį prieš tai besimeldžiantieji skaitė kiekvienas sau – be pakeitimų ir papildymų.

Po to skaitoma malda „Avinu, malkeinu“, tuo metu atidarytas „aron kodeš“ (išskyrus tuos atvejus, kai Roš-Ašana sutampa su Šabatu, kaip per „Šacharit“).

„Aleinu“, „Kadiš-jatom“ ir 27-tas Tehilim skyrius, iš naujo „Kadiš jatom“ ir tada, kol saulė nenusileido, visi eina atlikti „Tašlich“. 

„Tašlich“ – tai ypatinga malda, kuri sakoma pirmą Roš-Ašana dieną (o jei tai Šabatas, tada antrąją Roš-Ašana dieną) prie jūros ar upės, ar kokio kito vandens telkinio.

Ji prasideda pranašo Michos žodžiais: „Kas gi, Kūrėjau, prilygtų Tau – atleidžiančiam nuodėmes, atleidžiančiam Tavo tautos likučio – Tavo dalies nusižengimus! Nepyksta Jis amžinai, nes Jis maloningas. Jis vėl pasigailės mūsų, užmirš mūsų prasižengimus; tad mesk (תשליך tašlich – iš čia kilo maldos pavadinimas) į vandens gelmes visas mūsų nuodėmes. Parodyk tiesą Jakovui, gerumą – Abrahamui, apie kuriuos prisiekei mūsų protėviams iš senų senovės!“

Ši ištrauka sakoma triskart iš eilės, po to yra skaitoma dar viena malda, kurią, pagal padavimą, sukūrė Chida [1].

Tašlichas užbaigiamas 130-ta Tehilim psalme: „Iš gilumų pašaukiau aš Tave, Kūrėjau...“ ir septynis kartus pakartojama „Amžinai, Kūrėjau, žodis Tavo esti danguje!”.

Ir taip, „Tašlichas“ – tai malda apie atleidimą ir kreipimasis į Kūrėją įvykdyti Jo pažadą, perduotą pranašo - išmesti į vandens gelmes visas nuodėmes, kad daugiau niekada jų neatsiminti.

Tai malda apie laimingą, taikų gyvenimą, apie mūsų norų išpildymą. 

Po šios ceremonijos priimta išversti savo kišenes ir išpurtyti drabužių skvernus, lyg simboliškai numestume nuo savęs padarytas nuodėmes, „prilipusias“ metų bėgyje. 

Bet reikia pastebėti, kad apie „Tašlichą“ neužsimena nei Talmudas, nei gaonai, nei ankstyvieji Toros įstatymų kodifikatoriai.

Tačiau vėlesnieji kodifikatoriai pateikia šio įstatymo motyvą, susiedami jį su padavimu apie tai, kad kai Abrahamas ėjo paaukoti Icchako, jis vos nenuskendo staiga prieš jį atsiradusioje upėje (tuo buvo išbandomas jo pasiryžimas įvykdyti Kūrėjo valią), tačiau Kūrėjas jį išgelbėjo. 

Taip šis paprotys yra siejamas su Icchako paaukojimo istorija, kuri duoda pavyzdį apie pasiaukojamą Kūrėjo valios vykdymą.


Antra Roš-Ašana diena


Viskas, kas atliekama pirmąją Roš-Ašana dieną – maldos, „šofaro“ pūtimas, „Kidušas“, trapezos – viskas tiksliai atkartojama antrąją šventės dieną.

Reikia pabrėžti, kad ši diena neturi antrų šventės dienų, pažymimų už Izraelio ribų, statuso: abi Roš-Ašana dienas Talmudas apibrėžia, kaip vieną „ilgą dieną“ – bendrą šventinę dieną, kuri tęsiasi 48 valandas. 

Iš čia kilo abejonė, ar palaiminimas „Šeechejanu“ yra reikalingas antrąją Roš-Ašana dieną.

Tam, kad išsklaidyti abejones, priimta, kad šeimininkė žvakių uždegimo metu ir šeimininkas „Kidušo“ metu (kai jie turi pasakyti šį palaiminimą) užsidėtų naują kostiumą, arba pastatytų ant stalo indą su naujo derliaus vaisiais, kurių dar nevalgė šiais metais: daroma tai tam, kad sukurti priežastį „Šeechejanu“ palaiminimui. 

Baigiasi antroji Roš-Ašana diena ir prasideda „Teismo dienų“ periodas. 




[1] Chida (vardo Chaimas-Josefas-Davidas Azulajas santrumpa – gimė 1724 metais Jeruzalėje, mirė 1806 metais Livorno mieste) – rabinas, kabalistas, rašytojas ir visuomenės veikėjas, daug keliavo bendruomenės pavedimu. Buvo Kairo rabinas, o gyvenimo pabaigoje apsigyveno Italijoje, Livorno mieste.

Tarp 38 jo knygų, kurios vertinamos ir aškenazių, ir sefardų judėjų, yra monografijos apie iškilius Izraelio žmones, Toros komentarai ir t.t.