kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

מהות השופר. שופר בינין היהדות 

Šofaro esmė. Šofaras – judaizmo „statinys“

ravas Adam Sinaj

 
 
 

Uždaryti užduotį




Šofaro trimitavimas atspindi ištaisymą, kurį atliekame per Roš aŠana.
Iš tikro, kai žmogus ateina ką nors ištaisyti, jis turi žinoti, ką reikia taisyti.
Mokėmės, kad Roš aŠana – tai žmogaus asmenio noro ir bendrai visų norų, padidinimas.
Kaip sako šventasis Zoharas:
„Žmogus yra „mažas pasaulis“,

todėl žmogus gali visus dalykus matyti,
kaip savyje, taip ir visame pasaulyje.


Šofaros trimitavimas – tai galimybė karūnuoti „Karalių“ ant savo noro.
Pats noras iš savo prigimties atskiria žmogų nuo Kūrėjo (neduok dieve),
nes atsiveria žmogaus „aš“, kuris yra visas „asmeniškumas“ ir „egoizmas“.
Iš vienos pusės žmogus turi atverti savo „asmeniškumą“,
kad būtų kam įeiti į „meilės santykius“ su Kūrėju,
tačiau iš kitos pusės draudžiama,
kad šis „asmeniškumas“ atskirtų žmogų nuo Pasaulio Valdovo.
Todėl vienintelė išeitis yra ta,
kad su noro atvėrimu, atsivertų ir „baimės šaknis“.


Šofaras gali sužadinti žmogui pagarbią baimę.
Ši baimė reiškia, kad žmogus yra savo Pono – Kūrėjo vergas,
todėl: „Ką įsigijo vergas, įsigijo ir jo Ponas“.
Būtent šia kryptmi mes turime nukreipti savo sielas,
kai karūnuojame „ant savęs“ viso Pasaulio Karalių.
Tačiau šis karūnavimas – tai tik priemonė,
kad žmogus galėtų ateiti prie savo tikslo:
„Būti Palaiminto Kūrėjo sūnumi“.
Žmogus neturi būti „vergas“,
jis turi būti savo mylimo „Tėvo danguje“ sūnus.
Tačiau prieš „gaunant“ šį „statusą“, žmogus turi sutikti,
savo didybės ir puikybės anuliavimo dėka, būti Kūrėjo vergu.


„Šofaras“ aramitu reiškia „gražus“ (šufra).
Šis „grožis“ Šofare pasireiškia tuo,
kad žmogus gali „ištiesinti“ savo „žvilgsnį į priekį“,
ir matyti realybę, kaip „ištaisymo dirvą“,
t.y. kaip norą visada būti gražesniu ir tobulesniu.
Kaip šio noro „simbolį“, Kūrėjas mums davė Šofaro formą:
„Išėjimą iš „siauros“ vietos į „plačią“.
Iš širdies „susiaurėjimo“ į „praplatėjimą“.
Iš Egipto „klipos“ (netyros jėgos), t.y. iš egoizmo ir puikybės,
į sąlygojimą – binos (proto) savybę...


Iš tikro noro atvėrimas, tai iš pirmo žvilgsnio – problemos atvėrimas.
Juk noras reikalauja „užpildymo“.
Tačiau mūsų šventoji Tora moko mus į problemas žiūrėti,
kaip į „sužadinimą“ ir postūmį savo tikslo pasiekimui.
Išgirdęs Šofaro garsą (balsą), žmogus turi pagalvoti:
„Pas mane nėra problemų, pas mane yra tik tikslai“.
Kiekviena problema turi tapti „postūmiu“,
nes taip žmogus tampa „tikslo žmogumi“, o ne „aplinkybių žmogumi“...
Todėl su naujo noro „atvėrimu“ pas žmogų turi atsiverti Kūrėjo karūnavimo poreikis ir Kūrėjo didybės baimė.
Taip žmogus gali įeiti į „tikros meilės“ su Kūrėju santykius,
nes „tikra meilė“ savo šaknyje turi „tikrą baimę“.


                 Šofaras – judaizmo „statinys“


Šofaras yra pagrindinė Roš aŠana priedermė.
Žmogus, būdamas kūrinijos „vidinė pusė“, yra atsakingas už visos kūrinijos ištaisymą.
Ištaisymas pasireiškia kūrininijos „nusilenkimui“ ir anuliavimuisi prieš Kūrėją.
Šofaro trimitavimas bendrai išreiškia Kūrėjo karūnavimą viso pasaulio ir visos Karaliumi.
Pats šofaro timitavimas, kaip ir visas judaizmo statinys,
yra pastatytas iš dešinės, kairės ir vidurinės „pusių“.


Ir tai: Abrahamas, Icchakas ir Jakovas.
„Pirmasis trimitavimas“ (tkija)

reiškia „anuliavimąsi“.
Tai yra „Abrahamo mūsų tėvo“ savybė,
nukreipta prieš „avoda zara“ (stabmeldystę).
„Stabmeldystės“ ištaisymas – tai žmogaus didybės ir puikybės ištaisymas,
tai visiškas „anuliavimasis“ prieš Kūrėją – tobulumo „priežastį“.
Tai absoliutaus tikėjimo aspektas.


„Antrasis trimitavimas“ (švarim)

reiškia „atskyrimą“,
tai „Icchako, mūsų tėvo“ savybė.
Tai „kraujo praliejimo“ ištaisymas.
Tai tikėjimas į kūrinijos tobulą sukūrimą.
Iš tikro tai reiškia, kad draudžiama „anuliuoti“ savo norus,
tačiau reikia juos pajungti šventumo ir meilės sukūrimui.


„Trečiasis trimitavimas“ (tkija)

reiškia „pasaldinimą“,
tai „Jakovo, mūsų tėvo“ savybė,
atspindinti „kraujomaišos“ ištaisymą.
Tai reiškia, kad „chochmos (malonumo, gyvybės) šviesą galima gauti tik „susijungimo“ (zivugo) būdu, kai šis „susijungimas“ yra „pasaldintas“ tikėjimo aspektu.
Ši Jakovo savybė įgalina sujungti dvi Abrahamo ir Icchako „linijas“,
ir gauti Kūrėjo šviesą „kūrimo tikslo“ – padaryti gerą kūriniams, aspektu.
Tuo būdu Kūrėjo vardas pasireiškia,
kaip amžinas ir tobulas gerumas, visai kūrinijai.


Kūrėjas savo begaliniu gerumu davė mums Torą, kuri moko mus,
kaip reikia elgtis, kad ir kitais metais Kūrėjas
„įrašytų mus ir užanspauduotų“ geru įrašu „Gyvenimo knygoje“.