kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I.M.Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį


 

Jom-Kipuro „Šacharitas“


Ryte, kaip paprastai, privalu atlikti ritualinį rankų apiplovimą.

Tačiau reikia nepamiršti, kad per Jom-Kipurą negalima praustis.

Todėl plaunami tik pirštai, kuriais po to galima perbraukti akis – vietoje rytinio apsiprausimo.

Jom-Kipur metu galima nuplauti nešvarumus, bet leidžiama plauti tik užterštą vietą, ne daugiau.

Rytiniai palaiminimai sakomi kaip įprasta, ir „Šacharit“ iki vietos „Palaiminkite“ – tokia pat, kaip per Šabatą ir šventes.

Prieš „Palaiminkite“ skaitomas 130 Tehilim skyrius: „Iš gelmių pašaukiau aš“.

Jau „Šma“ palaiminimuose pradeda atsiskleisti šios dienos ypatingumas: prie jų pridedami ypatingi posmai, o malda „Amida“ – tokia pati, kaip išvakarėse, „Maarivo“ metu, įskaitant nuodėmių išvardinimą.

Chazano „Amida“ maldos pakartojimas – kaip per Roš-Ašana: pridedamos maldos, kurios skaitomos chazano, arba chazano drauge su bendruomene, kai kurios – stovint, kai kurios – sėdint, vienos – prie atverto „aron kodeš“, kitos – prie uždaryto.

Bendras dalykas tarp visų maldų yra jų turinys.

Šiomis maldomis yra išaukštinama Kūrėjo didybė ir Jo valdžia pasauliui. Kūrėjo vardas garbinamas Jo tautos, kuria Jis didžiuojasi: „Izraeliui – Jo ištikimybė, Izraeliui – Jo palaiminimas“...

Ir „slichot“ taip pat skaitoma kartu su nuodėmių išpažinimo pakartojimu – kaip išvakarėse „Maarive“.

Po to išnešami du Toros ritiniai, pirmojo skaitymui kviečiami šeši žmonės,  antrojo – maftiras.

Skaitoma ištrauka iš knygos Vaikra, 16 skyriaus, kur detaliai aprašomas aukščiausiojo šventiko darbas Šventykloje per Jom-Kipur.

Tora pabrėžia: „Ir bus jums šitai amžinu įstatymu: septinto mėnesio dešimtą dieną apribokite savo sielas ir jokio darbo nedirbkite...“

Ištrauka iš antrojo Toros ritinio, kurią skaito maftiras, paimta iš knygos Bemidbar, 29-to skyriaus, joje vardijami aukojimai, kurie buvo atliekami Šventykloje per Jom-Kipur.

„Haftara“ – iš 57-tos ir 58-tos pranašo Ješaja knygų, parodančių tuos, kurie pasninkauja tik dėl vaizdo, be tikros atgailos.

Pranašas reikalauja, kad tarnavimas Kūrėjui būtų išreiškiamas konkrečiais gerais darbais: „Dalinkis savo duona su alkanu, nelaimingus vargetas namo parsivesk; pamatysi nuogą – aprenk jį, ir nuo savo giminaičių nenusisuk... Štai tada pašauksi – ir Kūrėjas atsakys, sušuksi – ir Jis atsakys: Štai Aš!“

Po Toros skaitymo prasideda mirusiųjų paminėjimo ceremonija – „Izkor“.


„Izkor“


Be artimojo mirties metinių dienos, dar keturis kartus metuose skiriame keletą minučių jo atminimui: per Jom-Kipur, Šmini-Aceret, septintąją šventės Pesach dieną ir per Šavuot.

Mūsų kartoje prie „Izkor“ yra padaryti du papildymai, budinantys ir taip nerimstantį skausmą: malda už Holokausto kankinių sielas ir už Izraelio gynybos Armijos karių, kritusių mūšio lauke, sielas.

Priimta, kad žmonės, kurių tėvai gyvi, išeina iš sinagogos „Izkor“ skaitymo metu.


„Musaf“


Šią maldą pradeda chazanas – kaip ir per Roš-Ašana – nuo asmeninio prašymo, nukreipto tiesiai į Kūrėją. „Chaci kadiš“ – ir bendruomenė tyliai pradeda melstis.

„Musaf“, kaip ir likusios „Amida“ maldos šią dieną, sudarytas iš septynių palaiminimų. 

Centrinė jo dalis pašvęsta šios dienos aukojimams, kurių dabar nėra galimybės vykdyti, nes „dėl savo nuodėmių išvaryti mes iš savo šalies ir randamės toli nuo savo žemės.

Ir negalime įvykdyti savo pareigų Šventykloje, Tavo išrinktoje Šventykloje – didžioje ir šventoje, pažymėtoje Tavo vardu, – dėl priešo rankos, sugriovusios Tavo šventovę...“.

Ir kaip likusios dienos maldos, „Musaf“ taip pat baigiasi nuodėmių išpažinimu.

Chazano „Musafo“ pakartojimas sudarytas tuo pačiu principu, kaip ir per Roš-Ašana – perskaitant „Untane tokef“ prieš pradedant „Kduša“.

Jom-Kipuro „Musafo“ ypatybė – šios dienos vyriausiojo šventiko darbo Šventykloje apibūdinimas, kuris vadinasi עב׀דה „Avoda“ („Tarnavimas“).

Kaip matyti iš knygos Vaikra 16-to skyriaus, vyriausiasis šventikas tą dieną buvo ta ašis, aplink kurią koncentravosi visas Šventyklos tarnavimas.

Būtent jis atlikdavo aukojimus, išpirkdamas save, savo šeimą, savo giminę ir visą tautą.

„Avoda“ skaitoma tam tikru motyvu, ir tris kartus „Avoda“ skaitymo metu atliekama tai, kas buvo daroma Šventykloje, kada vyriausiasis šventikas tardavo didį ir šventą Kūrėjo vardą: reikia žemai nusilenkti (pastebėsime, kad tai jau buvo daroma atitinkamoje maldos „Aleinu“ vietoje, prieš „Avoda“.) Po „Avoda“ vėl sakomi „slichot“ ir vėl išvardijamos nuodėmės.

Iš „Musafo“ „slichot“ išsiskiria poema „Šiuos prisiminsiu“, pasakojanti istoriją apie dešimt kankinių, atidavusių savo gyvenimą dėl Kūrėjo vardo ir žuvusių baisia mirtimi nuo romėnų rankų.

„Musaf“ baigiasi kohenų palaiminimu ir himnu, išreiškiančiu viltį: „Šiandien Tu sustiprinsi mus, šiandien Tu palaiminsi mus, šiandien Tu išaukštinsi mus...“


„Mincha“ ir „maftir Jona“


„Mincha“ prasideda Toros skaitymu: iškviečiami trys žmonės, kurių paskutinis – maftiras. Skaitoma ištrauka, kuri yra tiesioginis tęsinys to, kas buvo skaitoma per „Šacharit“.

Jom-Kipuro „Minchos“ „maftir“ turi ypatingą pavadinimą – „maftir Jona“, todėl, kad šį sykį „haftara“ sudaryta iš visų keturių pranašo Jonos knygos skyrių, pašvęstų atgailai, kuri išgelbsti nusidėjėlius nuo baisaus nuosprendžio, jau paskelbto jiems Danguje.

Pranašo Jonos knyga kalba taip pat apie tai, kad Kūrėjas, „Kurio garbės pilna visa žemė“, girdi kiekvieno žmogaus maldas.

Šios maldos „Amida“ – ta pati, kaip šios dienos „Maarive“ ir „Šacharite“, ir du kartus – per maldą pašnibždomis, ir kartojant ją chazanui – išpažįstamos nuodėmės.


„Neila“


Kartą metuose, per Jom-Kipur, prie įprastinių maldų skaičiaus yra pridedama penktoji malda. Tai – malda „Neila“.

Tuo dienos metu, kada ji yra skaitoma, užsidarydavo Šventyklos vartai, kai ji dar stovėjo savo vietoje Jeruzalėje, ir joje baigdavosi tos dienos tarnavimas. 

Tuo pačiu dienos metu užsidaro Dangaus Šventyklos vartai, ir paskutinėmis minutėmis iš visų jėgų meldžiame, kad Gailestingumo vartai neužsidarytų: „Atidaryk mums Vartus, kai Vartai užrakinami, nes jau baigiasi diena!“ Ypatingas, savitas motyvas, supintas iš liūdesio ir vilties, daug kartų pasikartoja maldoje „Neila“.

„Neila“ prasideda nuo „Ašrei“ bei „Ir ateis Išvaduotojas“.

Tik vienas žodis pakeičiamas visame maldos tekste: vietoje „gero įrašo“ meldžiame „sprendimo įtvirtinimo“.

Šį kartą nuodėmių išpažinime nėra nuodėmių išvardinimo – tai tas pats variantas, kuris sakomas „Tachanune“. 

Tačiau atsiranda naujos ištraukos: „Tu ištiesi ranką nusikaltėliams, Tavo petys ištiestas sugrįžtantiems...“; „Tu išskyrei žmogų nuo pačių pradžių ir pripažinai jį galinčiu tarnauti Tau...“

Visą maldos „Neila“ laiką „aron kodeš“ yra atvertas. 

Besimeldžiančiųjų jaudulys ir įtampa auga.

Keturiasdešimt dienų paskirta maldoms, „slichot“, ir štai pasiekta viršūnė – paskutinė akimirka, kada niekam danguje neleidžiama pasakyti nei vieno žodžio prieš visą tautą.

Žodžio שטן satan („kaltintojas“) gematrija sudaro skaičių 364, o dienų metuose, kaip žinia, 365 – tai užuomina, kad yra viena diena metuose, kada satan netenka savo teisių.

Ir štai diena ateina į pabaigą...

Vėl skamba „13 Dieviškojo gailestingumo savybių“, „Avinu, malkeinu“ – net jei Jom-Kipur sutampa su Šabatu.

Ir prieš pačią didingiausios metų dienos pabaigą chazanas paskelbia: „Klausyk, Izraeli: Kūrėjas, mūsų Dievas, Kūrėjas – vienas!“

Ir visi pakartoja šį tikėjimo simbolį.

O po to – iš visų jėgų: „Palaimintas šlovingas Jo karalystės vardas per amžių amžius!“

Tris kartus – kad pabrėžti, kad tai teisinga praeityje, dabartyje ir ateityje.

Ir iš karto po to – jaudulio ir entuziazmo kulminacija: „Kūrėjas – Jis Dievas!“ 

Pirmą sykį šis šūksnis nuskambėjo ant Karmelio kalno, kai pranašas Elijahu nugalėjo stabmeldžius žynius: iš dangaus krito ugnis ir sudegino jo paruoštą aukojimą. Ir tada tai stebėjusi tauta sužavėta sušuko: „Kūrėjas – Jis Dievas!“. 

Septynis kartus yra kartojami šie žodžiai, nes Kūrėjas šią dieną apšvietė mus Savąja Šchina, ir dabar, pasibaigus Jom-Kipurui, ji atsiskiria nuo mūsų, toldama nuo žemės per septynias dangaus sferas, atskiriančias nuo mūsų jos pastovaus buvimo vietą.

Pageidaujama užbaigti „Neilą“ prasidėjus nakčiai.

Vieną sykį papučiamas „šofaras“ ir visi dalyvaujantys linki viens kitam: „Sekančiais metais – atstatytoje Jeruzalėje!“

„Šofaro“ garsas be viso kito taip pat primena, kaip senovės laikais „šofarą“ pūsdavo ateinant „jubiliejiniams metams“: „Septintajame mėnesyje, dešimtąją mėnesio dieną, per Jom-Kipurą, tegul nusirita „šofaro“ garsas per visą mūsų žemę, ir pašventinkite penkiasdešimtus metus..“

Tada šis „šofaro“ garsas reiškė, kad visi judėjai-vergai išeina į laisvę, kad visos parduotos žemės grįžta savo buvusiems šeimininkams – pagal Toros įstatymą apie „jubiliejinius metus“.

Šiandien šis šofaro garsas išreiškia viltį, kad greitai visi judėjai, išbarstyti po pasaulį, grįš į Tėvynę. 

Po „Neilos“ seka „Maariv“, kaip ir baigiantis Šabatui (į ketvirtąjį „Šmone esre“ palaiminimą įjungiama „avdala“ – „Tu dovanojai mums...“), laiminamas mėnulis ir visi eina namo, pilni pakylėto džiaugsmo ir užtikrintumo tuo, kad Kūrėjas priėmė maldas ir nulėmė gerus metus.

Prieš pabaigiant pasninką ir prieš pasistiprinant valgiu, atliekama „avdala“ su taure vyno, pasakant palaiminimą „Kuriantis ugnies šviesą“ prie žvakės, kuri degė visą parą.

Po „avdalos“ reikia pasirūpinti, kad pirmasis veiksmas po Jom-Kipuro būtų Toros priedermės įvykdymas: reikia įkalti pirmąją Sukot šventei skirtos palapinės vinį.

Tuo pačiu taip įvykdomas išminčių priesakas: „Vienos priedermės įvykdymas pritraukia kitos priedermės vykdymą“ ir tai, kas pasakyta knygoje Tehilim: „Eikite nuo vieno gero darbo prie kito – ir pamatysite Kūrėją Cione“