kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                                     18.


Dabar įeikime į šių dalykų gilumą ir pažvelkime į klaidą, kuri buvo „apibrėžta“ iš pradžių.
Tai reiškia, kad „Pažinimo medis“ buvo susijęs su „tuštuma“, t.y. su dideliu (egoistiniu) gavimu, kuriam buvo „apribojimas“, todėl „aukštutinė šviesa“ išėjo iš jo.
Ir kaip jau paaiškinta, pirmo Adamo sielos struktūroje visai nebuvo gavimo,
t.y. egoizmo, aspekto, išeinančio iš šios „tuštumos“.
Tai reiškia, kad pirmo Adamo siela buvo iš „šventumo pusės“,
todėl visa jos intencija buvo tik „sąlygojimas“, kaip parašyta Zohare,
kad pas pirmą Adamą nebuvo nieko būdingo mūsų pasauliui.
Ir todėl jam buvo uždraustas „Pažinimo medis“,
t.y. pirmo Adamo šaknis, kaip ir visa šventumo sistema yra atskirta nuo „sitra achra“
(kitos, netyros pusės), dėl savybių skirtumo.
Iš tikro Adamui buvo įsakyta nesusijungti su „sitra achra“,
nes dėl to jis gali „atitrūkti“ nuo šventumo ir „numirti“.
Kaip ir klipot, bei „sitra achra“, kurie yra „mirę“, dėl atitrūkimo nuo šventumo, t.y. „Gyvybių gyvybės“.


Tačiau Satan, jis – Sam, jis – „Mirties angelas“, įsikūnijęs gyvatėje,
nusileido ir sugundė Chavą (Ievą) melagingu dalyku,
sakydamas: „Nenumirsite mirtimi” .
Yra žinoma, kad melas, jei nepasakoma iš pradžių tiesa, neišsilaiko.
Todėl gyvatė pasakė iš pradžių moteriai tiesą,
tai reiškia pažvelgė į šį reikalą iš antros pusės ir pasakė kūrimo tikslą,
kurio esmė – „ištaisyti Pažinimo medį“.
Tai reiškia „apkeisti“ didelius gavimo indus į gavimą, vardan sąlygojimo.
Iš tikro gyvatė pasakė moteriai, kad Kūrėjas tam tikslui ir sukūrė pasaulį,
t.y. Kūrėjas žvelgė į dalyką iš aspekto „galutinis veiksmas pirminėje mintyje“,
todėl ir sukūrė pasaulį.
Ir kaip jau paaiškinta, kad viskas buvo sukurta dėl žmogaus,
ateityje galėsiančio „sutapatinti“ gavimo aspektą su sąlygojimu.
Ir tai buvo tiesa, todėl tuo gyvatė ir pasinaudojo, o moteris tuo patikėjo.
Iš tikro, kai moteris paruošė save gavimui, t.y. tik tam, kad suteiktų malonumą Kūrėjui,
„pakilo“ iš Pažinimo gėrio ir blogio medžio visas blogis,
ir medis paliko tik „gėrio Pažinimo medis“.
Tai reiškia, kad visas blogis „medyje“ buvo tik dėl gavimo sau,
t.y. egoizmo, ir moteris padarė didelę „vienybę“,
kuri bus tik veiksmo pabaigoje – „Galutiniame ištaisyme“.
Tačiau moteris nebuvo pasiruošusi „išstovėti“ šiame dideliame šventume,
todėl jai tai pavyko tik per „pirmą“ kąsnį, bet ne per „antrą“.


Iš tikro nepanašus atsisakantis nuo malonumo, kai malonumas dar nepajaustas,
į atsisakantį, kai jau malonumas yra pajaustas.

Tai reiškia, kad pirmas gali lengvai atsisakyti, tuo tarpu antram reikia ypatingų jėgų,
atsisakant iš lėto, kol pripratins save.
Toks reikalas buvo ir čia, t.y. kol moteris dar neragavo nuo „Pažinimo medžio“,
ji visa buvo šventume.
Todėl be vargo galėjo „pirmo“ kąsnio metu nukreipti savo intenciją „sąlygojimui“ – „malonumo Kūrėjui suteikimui“.
Tačiau po to, kai jau paragavo, ji „prisirišo“ prie didelio geismo,
ir jau nesugebėjo atsitraukti nuo malonumo sau,
todėl dalykas „išėjo“ iš jos kontrolės.
Kaip sako išminčiai: valgė „nesubrendusį vaisių“, dar prieš tai,
kai įsigijo jėgų išstovėti prieš „blogio instinktą“.
Kaip parašyta Talmude: „Valgiau ir noriu valgyti dar“.
Tau reiškia, kad moteris jau aiškiai suprato blogį, bet nebegalėjo sustoti.
Todėl „pirmas“ kąsnis buvo šventume, o „antras“ – didelėje nuodėmėje.


Ir iš to supraskime „Pažinimo medžio“ bausmę – mirtį,
kuria buvo pasmerkti visi žmonės.
Tai reiškia, kad „mirtis“ kyla iš valgymo, kaip ir perspėjo Kūrėjas:
„Tą dieną kai suvalgysi, mirtimi numirsi”.
Dalykas tas, kad į žmogaus organizmą „įsimaišė“ didelė egoistinio gavimo forma,
išeinanti iš „tuštumos“, nes po apribojimo (cimcum) „aukštutinė šviesa“ jau negali būt kartu su egoizmu.
Todėl amžiną sielą, kaip parašyta:
„Ir įpūtė jam į veidą gyvybės dvasią “(Berešit 2 – 7),
žmogus turi prarasti, ir duotas jam „laikinas gyvenimas“,
priklausantis nuo „duonos kąsnio“.


Ir šis gyvenimas jau ne amžinas, koks buvo anksčiau,
bet panašus į gyvenimo „prakaito lašus“.
Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimas pasidalino į daugelį gyvenimo „prakaito lašų“.
Kur kiekvienas „lašas“, tai dalis iš ankstesnio jo gyvenimo.
Ir tai – „sielų kibirkštys“, pasidalinusios per visą žmonijos giminę,
per visas kartas iki paskutinės, kuri užbaigs kūrimo tikslą.
Iš tikro tai – viena didelė gyvenimų „grandinė“.

Išeina, kad Kūrėjo veiksmai, dėl Adamo nuodėmės, nepasikeitė iš vis.
Tai reiškia, kad „gyvybės šviesa“, kuri buvo visa pas pirmą Adamą vienu metu,
dabar ilga sielų virtine „tęsiasi“ iki „Galutinio išsitaisymo“ be jokio sustojimo, nei akimirkai.
Juk Kūrėjo veiksmai turi būti absoliutūs ir privalomi, nes „šventume tik kylama, bet nesileidžiama“.
Ir suprask tai gerai.


Matome, kad pirmo Adamo likimas ištiko visą žmoniją...
Taip pat ir visa likusi gamta „nusileido“ iš amžinybės ir bendrumo,
iki besikeičiančių būsenų grandinės, kaip ir pats žmogus.
Ir suprask, kad žmogus ir visas jo aplinkinis pasaulis – tai „vidinis“ ir „išorinis“ žmogaus atspindys.
Tai reiškia, kad „išorė“ visada kyla ir leidžiasi priklausomai nuo „vidaus“,
kaip parašyta:
„Su praikaitu veide valgysi duoną” (Berešit 3 – 19).
Kur vietoj ankstesnės „gyvybės dvasios“, kurią įpūtė Kūrėjas, dabar liko tik „gyvybės prakaito lašai“.