kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ככל שאדם מבין שלשם שמים הוא דבר חשוב, האמת - שהקיום שלא לשם שמים הוא חשוב הרבה יותר. רב ברוך אשלג ע''ש בעל הסולם. Kiek žmogus supranta, kad Toros vykdymas „Dangaus vardu“ yra labai svarbus dalykas, iš tikro Toros vykdymas (pradžioje) ne „Dangaus vardu“ yra žymiai svarbesnis dalykas. (Ravas Baruchas Ašlagas Baal Sulamo vardu).

שלבי הסולם חנוקה מעוז צור ישועתי  

Šlavei haSulam „Mano išsigelbėjimo stiprybės Uola“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį

    


                                             

                                                        (Ištraukos)


Chanukos dainoje mes sakome:
Mano išsigelbėjimo stiprybės Uola, Tave malonu šlovinti,
pastatyk man maldos namus, ten paaukosiu Tau padėką“.


Ši daina prasideda nuo šlovinimo:
„Tave malonu šlovinti“.
Paskui eina maldos žodžiai:
„Pastatyk man maldos namus“.
Ir galiausiai vėl padėka ir šlovinimas:
„Ten paaukosiu Tau padėką“.
„Dvasiniame darbe“ mes išlaikome tokią pačią tvarką.


- Pirmausiai mes šloviname Kūrėją už visą gerumą,
kurį gavome iš Jo, kaip sako išminčiai:
„Visada žmogus turi pasakyti šlovinimą Kūrėjui, o paskui melstis“ (Talmudas, Brachot).
Taip pat žmogus turi norėti to pats, nes Kūrėjui nereikia,
kad Jį šlovintų, todėl, kai pasakėme „Tave malonu šlovinti“.
- Tada laikas maldai.
- Po maldos vėl turime pašlovinti ir padėkoti.


Tačiau, ką daryti žmogui, jei jis nenori šlovinti Kūrėjo, jei žmogaus širdis uždaryta?
Jei žmogus jaučia gyvenime vien tik nemalonumus,
todėl negali atverti burnos šlovinimui?
Tada yra tik vienas patarimas:
Reikia eiti „virš dabartinės logikos“,
t.y. sakyti, kad viskas yra „paslėptas gerumas“.
Tai reiškia, kad žmogus dar nepasirengęs pamatyti gerumo,
kurį paruošė žmonėms Kūrėjas.
Ir paskui, kai žmogus didelių pastangų dėka pasakė šlovinimą Kūrėjui,
tikėdamas „virš dabartinės logikos“,
jis gali melstis Kūrėjui, kad Jis ištaisytų žmogaus širdį,
ir ji būtų „Maldos namais“.


Žmogus turi prašyti, kad Kūrėjas atsivertų Kūrėjas savybe vadinama:
„Atviru gerumu“.
Tada žmogus galės įvykdyti:
„Ten paaukosiu Tau padėką“.
Iš tikro reikia padėkoti,
kad Kūrėjas padėjo žmogui paaukoti savo egoizmą,
ir dabar į egoizmo vietą atėjo noras sąlygoti,
vadinamas – „šventumu“.


Todėl visų pirmiausia reikia, kad pas žmogų atsirastų noras „paaukoti (savo egoizmą) ant aukuro“,
t.y. atsisakyti jo visiškai.


Taip pat mokomės, kad viskas kas yra sukurta Kūrėjo,
tai tik „noras gauti“,
tik žmoguje jis pasireiškia „iškreiptu“, egoistiniu pavidalu.
Iš tikro žmogus labai myli savo „egoizmą“, todėl jam labai sunku, ir be Kūrėjo pagalbos neįmanoma, jį anuliuoti.
Tačiau kita vertus, kitaip negalima pasiekti dvasingumo.


Paprastai pas žmogų yra įvarios norų rūšys:
yra poreikiai, išeinantys iš jo prigimties, taip pat ir kiti norai,
kuriuos žmogus įgyja iš išorės.
Iš tikro, jei ne žmonės aplinkui,
žmogus niekada nejaustų poreikio šiems norams.
Iš prigimties pas žmogų yra noras valgiui, gėrimui, miegui...
Tačiau žmogus valgo, geria ir ypač rengiasi taip,
kaip jam diktuoja aplinkiniai.


Tas pats dalykas ir dvasingume – pas žmogų yra vidinė trauka dvasingumui.
Ir net, kai žmogus randasi vienas, ir niekas jam nediktuoja savo požiūrio,
žmoguje yra įgimtas noras ir troškimas dvasingumui, t.y. jis nori būti Kūrėjo tarnu.


Tačiau šis poreikis paprastai nėra labai didelis,
kad pradėtų aktyviai veikti,
todėl žmogui yra labai sunku pačiam pasiekti dvasingumą.
Iš tikro, kaip materialume, taip ir dvasingume žmogui reikia „išorinių“ veiksnių,
t.y. aplinkinių žmonių, kurie galėtų padidinti šį troškimą.
Todėl, jei žmogus bendrauja su žmonėmis, pas kuriuos yra panaši trauka,
jis gali padidinti savo įgimtą norą dvasingumui.
Tai yra dar prie žmogaus „vidinio“ noro, jis sužadina norą iš „išorės“,
pakankamą pasiekti tikslui.
Todėl, siekiant dvasingumo, yra tikslinga susiburti į grupę.


Tačiau čia reikalinga ypatinga įžvalga,
t.y. žmogus turi „tikrinti“ save ar jis nori dvasingumo,
ar jis tik nori pasirodyti „dvasingas“ prieš savo draugus.
Todėl visada reikia žiūrėti, kas įpareigoja žmogų dvasingumui:
ar Kūrėjas, ar jo kolegos, ar vienoks ar kitoks žmogaus statusas.
Išvada.
Žmogui reikia visada stiprinti tikėjimą, tai yra tikėti, kad Kūrėjas gali jam padėti ir aprūpinti jį „degalais“ jo kelyje į dvasingumą.