kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ואילו לא שרתה נבואה על משה רבינו עליו השלום והוריד תורה מן השמים המקיית העולמות. רח''ו שערי קדושה Todėl, jei nebūtų nusileidusi pranašystė ant mūsų mokytojo Moše, jis nebūtų galėjęs „nuleisti“ iš Dangaus Toros, kuri įgalina visų pasaulių egzistavimą. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

שלבי הסולם תלמוד בבלי. ברכות הגורם לתפילה 

Šlavei haSulam „Maldos veiksnys“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 




                                                              (Ištraukos)



Pasakė išminčiai: „Visada žmogus pirmiausiai pašlovins Kūrėją,
o paskui melsis“ (Talmudas, Brachot).
Baal Sulamas paaiškino parašymą:
„Dar prieš tai, kai pašauks Mane, Aš jau jiems atsakysiu.
Dar jie kalbės, o Aš jau išklausysiu“ (Ješaja 65 – 24).


Iš tikro, jei žmogus jaučia trūkumą ir meldžiasi Kūrėjui,
tai reiškia, kad Kūrėjas jau padėjo žmogui.
Priežastis ne ta, kad žmogus jaučia trūkumą,
ir jis meldžiasi dėl to Kūrėjui,
bet tikra priežastis – žmogus rado malonę Kūrėjo akyse,
ir Kūrėjas nori priartinti žmogų.
Todėl yra duodamas žmogui trūkumas ir noras melstis Kūrėjui,
taip pat yra duodamas supratimas,
kad tik Kūrėjas gali jam padėti.
Todėl Kūrėjas siunčia žmogui trūkumą ir kviečia jį susijungti,
tai reiškia, kad Kūrėjas jau atsako žmogui dar prieš tai,
kai jis pradeda melstis.


Išeina, kad Kūrėjas jau priartino žmogų prie savęs,
dar prieš tai, kai žmogui gimė galvoje mintis,
jog reikia melstis Kūrėjui,
nes suprantama – žmogų „spaudžia“ trūkumas.
Tačiau, kodėl Kūrėjas pasirinko būtent jį?
Atsakymo nėra.
Iš tikro reikia tikėti aukščiau „gyvuliškos“ logikos,
kad yra būtent taip, ir tai vadinasi: „asmeninis valdymas“.
Tai pat, bet kokiu atveju draudžiama žmogui sakyti,
kad jis turi laukti, kol Kūrėjas duos jam „raginimą iš viršaus“.
Ir tik tada bus pas žmogų galimybė įeiti į šventumą.
Tačiau žmogus turi sakyti, kad jis visa tai jis vertina aspektu „užmokestis ir bausmė“,
t.y. „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“.
Ištikro žmogus sakyti:
„Jei ne aš už save, tai kas už mane?
O jei aš už save, tai kas aš toks?
Ir jei ne dabar, tai kada?“ (Avot 1-14).
Todėl draudžiama žmogui laukti net minutę,
t.y. tikėti, kad viskas nukris „iš dangaus“.


Žmogus turi sakyti „Jei ne dabar, tai kada?“
Tai reiškia, kad žmogui draudžiama laukti palankesnio laiko,
kada: „Jis galės pradėti eiti šventumo keliu“.
Apie tai pasakė išminčiai:
„Tegul nesako žmogus, kai bus proga (nusiteikimas), pradėsiu mokytis.
Nes gali tokios progos (nusiteikimo) nebūti iš vis“ (Avot 2 – 5).


Tačiau jau po veiksmo žmogus privalo tikėti „asmeniniu valdymu“.
Tai reiškia, kad ne žmogus pirmas kreipėsi į Kūrėją,
bet Kūrėjas kreipėsi į žmogų.
Todėl priežastis priartinti žmogų atėjo iš Kūrėjo pusės,
t.y. reikia žinoti, kad Kūrėjas girdi visas maldas,
ir priartino žmogų dar prieš tai, kai jis kreipėsi į Kūrėją.
Tai vadinasi: „Dar prieš tai kai pašauks Mane,
Aš jau jiems atsakysiu“.


Iš tikro, jei žmogus pajuto save „žemai nupuolusį“,
t.y. atitrūkime nuo Kūrėjo, tai reiškia,
kad Kūrėjas atsiuntė žmogui tokį jausmą.
Tai yra tam, kad žmogus galėtų prašyti pagalbos iš Kūrėjo.
Todėl, kai ateina žmogui mintis, kad jis nutolęs nuo Kūrėjo,
ir jis nori melstis, kad Kūrėjas priartintų žmogų,
jis pirmiausiai turi pašlovinti Kūrėją.


Iš tikro žmogui reikia padėkoti už tai,
kad Kūrėjas šaukia žmogų ir nori priartinti prie Savęs.
Po tokių minčių reikia suprasti,
kad tai Kūrėjas siunčia žmogui teisingas mintis.
Apie tai ir pasakė išminčiai:
„Visada žmogus pirmiausiai pašlovins Kūrėją, o paskui melsis“.
Todėl, kai žmogui „gimė“ mintis apie dvasingumą,
jis turi iškart „pašlovinti ir padėkoti Kūrėjui“.
Ir paskui žmogus turi pamatyti,
kad trūksta jam supratimo Toroje, bei žinojimo:
Kas yra tiesa ir melas,
ir „Tada melstis Kūrėjui“.