kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות כ  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                20.


Ir dėl šių dviejų blogybių bei defektų, taip pat buvo „sugadintas” žmogaus kūnas,
kuris nuo pasaulio sukūrimo pradžios buvo sukurtas su absoliučiu tikslumu.
Tai reiškia, kad pradžioje kūnas „gausybę“, t.y. maistą, savo egzistencijai palaikyti gaudavo iš „šventumo“ sistemos.
Todėl visos medžiagų apykaitos sistemos, reikalingos žmogaus egzistencijai,
buvo apsaugotos nuo (maisto) pertekliaus, ar stygiaus.
Ir taip pat visi veiksmai, neturintys reikšmės ar naudos kūno egzistencijai,
neturėjo vietos žmogaus organizme.
Tačiau dabar, visos blogybės kyla iš „gausybės“, t.y. maisto, stygiaus ar pertekliaus.
Kaip parašyta „Vienybės dainoje“:
„Iš visų savo veiksmų (Kūrėjau) nei vieno dalyko neužmiršai: nepridėjai ir neatėmei“.
Ir tai yra įpareigojantis dėsnis, kad iš tobulo „Meistro“ išeina tobulas veiksmas.


Tačiau po „Pažinimo medžio“ nuodėmės, žmogaus kūno poreikių aprūpinimas perėjo iš „šventumo sistemos“ į „sitros achros“ sistemą.
Todėl dabar „kūno aprūpinimas“ maisto medžiagomis tapo nepagrįstai padidintas.
Tai reiškia, kad daugelis žmogaus organizmo dalių gauna iš „sitros achros“ maisto medžiagų kiekį, jau nereikalingą egzistencijai.
Kaip mes matome su „ecem Luz“ (Luz kaulu), aprašytu Zohare, ir taip pat kiekviename kūno organe.
Iš tikro žmogus yra priverstas gauti kūno aprūpinimą didesnį, negu jam reikia,
nes kūnas pastoviai reikalauja maisto medžiagų pertekliaus.
Ir šio „pertekliaus“ kūnas jau nebegali įsisavinti, todėl jis lieka kūne „balastu“, ir „šiukšlėmis“, kurias kūnas turi paskui „išmesti“ lauk.
Tai reiškia, kad dabar „valgymo“ ir „virškinimo“ organai dirba veltui, todėl jie greitai sensta, ir „genda“, t.y. išeina „iš rikiuotės“, kaip ir kiekvienas betikslis veiksmas.
Todėl matome, kad priešlaikinė mirtis taip pat yra sąlygota „Pažinimo medžio“ nuodėmės.


Dabar galime suprasti dviejų Kūrėjo valdymo formų, kurios prieštarauja viena kitai, prasmę,
kaip tai yra paaiškinta 11 skyriuje.
Tai reiškia, kad realybės „sudėtinių dalių“ aprūpinimas ir egzistencija išėjo iš „šventumo sistemos“ ir perėjo į „sitra achra“ sistemą.
Ir dėl valgymo nuo „Pažinimo medžio“ prie visų realybės „sudėtinių dalių“, t.y. gyvų organizmų „prisijungė“ didelis (egoistinis) noras gauti tik sau.
Todėl tai sąlygojo atskyrimą, neapykantą, ir priešiškumą „šventumo“ sistemai, ir kaip rezultatas, tai pasireiškė neapykanta tarp visų gyvų organizmų mūsų pasaulyje.


Ir dabar „šventumas“ jau negali aprūpinti ir duoti mūsų pasauliui egzistenciją nuo savo „išaukštinto stalo vaišių“.
Todėl, kad realybė „nesugriūtų“ visai, ir turėtų išsitaisymo galimybę, „sitrai achrai“ buvo perduotos 288 šviesos kibirkštys, kurios aprūpina visus pasaulio gyventojus visą išsitaisymo laikotarpį.
Taip pat pasaulio egzistencijos tvarka yra labai supainiota, tai reiškia: „nuodėmė gimdo nuodėmę“.


Iš tikro, jei pasaulio gyventojams sumažėja dvasinė „šviesa“ (gausybė), tai atneša pasauliui griovimus ir kentėjimus, o jei ji padidėja, tai atneša tik dar didesnį atskyrimą.
Kaip pasakė išminčiai:
„Kas turi 100, nori 200, o kai gauna 200 jau nori 400...“
Kaip pavyzdyje su „atskiriančiuoju“ malonumu, jaučiamu žaizdos kasymosi metu.
Tai yra malonumas, t.y. „kasymas“, didina „atskyrimą“ ir žaizdą,
o „nesikasymas“ atneša skausmą.
Tai reiškia, kad pas žmones meilė sau padidėjo tokiu dydžiu,
kad „kiekvienas yra pasiruošęs kitą gyvą praryti“.
Ir taip pat sutrumpėjo kūno gyvavimo trukmė, nes dėl didelio gavimo kiekio ateinama prie paskutinio „nuodų lašo“ kalavijo gale.
Todėl visur, kur tik žmogus pasisuka, jis visur daro nusikaltimus...


Ir dabar galime suprasti kas yra parašyta Toseftoje (Ktubot 104):
„Kol žmogus melžiasi, kad įeitų Tora į jo kūno vidų, jis turi melstis,
kad neįeitų „delikatesai“ į jo kūno vidų“.

Iš tikro žmoguje didėja ir auga egoistinis noras gauti tik sau,
kur kiekvienas jo gaunamas malonumas yra atvirkščias šventumui.
Tačiau, kaip gi dabar žmogus gali įsileisti į savo vidų Toros šviesą,
kai jis yra visiškai atskirtas nuo šventumo „formų skirtumu“,
o tarp žmogaus norų ir Toros atsirado didelė neapykanta?
Juk „priešingi“ dalykai nekenčia vienas kito, ir negali būti vienoje vietoje?


Ir todėl yra aišku, kad pirmiausiai turime melstis,
kad „neįeitų“ į kūną „delikatesai“ ir „malonumai“.
Iš tikro žmogus, didindamas savo užsiėmimą Tora ir priedermėmis,
po truputį gali nusipelnyti, kad apverstų egoistinį norą gauti į sąlygojimą.
Ir tuo žmogus sutampa su „šventumo“ sistema, o tarp žmogaus ir šventumo sistemos sugrįžta supratimas, susitarimas, sutapimas ir meilė.
Kaip buvo prieš Pažinimo medžio nuodėmę.
Ir tada žmogus nusipelno Toros šviesos, ir gali įeiti į „Kūrėjo Rūmus“.