kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אמנם הדרך הראשונה (דרך תשובה להשגת הקדושה) היו דורכים בה אף בדורות הראשונים. רח''ו שערי קדושה Tačiau pats patikimiausias (šventumo pasiekimui) yra „atgailos“ kelias, kuriuo ėjo visų kartų didieji šventuoliai. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) ir rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį


 


Kūrėjo darbininkas, atsidavęs visa širdimi ir siela



Ravas Menachem Idelšteinas didžiąją savo gyvenimo dalį keldavosi kiekvieną naktį pirmą valandą po vidurnakčio.

Eidavo į „mikve“, po to pakeliui į Mokymo namus užsukdavo pažadinti kai kuriuos mokymo draugus, kad jie eitų drauge į naktines ravo Barucho pamokas.

Rabi Menachemo niekas nesustabdė – nei blogas oras, nei sveikatos problemos, nei pinigų trūkumas.

Ir taip jis elgėsi nuo pat jaunystės iki gilios senatvės.


Pasakojama, kad vieną kartą eidamas į pamoką, kaip visada užsuko pažadinti vieno draugo.

Tačiau iš didelio nuovargio susimaišė ir pabeldė į kito žmogaus duris.

Buvo antra valanda nakties, todėl nenuostabu, jog rabi Menachem kitoje durų pusėje išgirdo labai piktus balsus.

Rabi Menachem nesuprato, kodėl ir iš kur tas pyktis ir sąmyšis, juk jis kiekvieną naktį belsdavo į tas duris ir žadindavo savo draugą...

Todėl beldė toliau...

Tačiau, kai durų jam vis tik niekas neatidarė, jis išėjo į gatvę ir staiga į jo galvą atlėkė šluota!

Rabi Menachem labai supyko – ar tai užmokestis už jo pastangas pažadinti draugą?!

Jis nuėjo į Mokymo namus, buvo baisiai susierzinęs...

Ir kai atėjo tas draugas, išaiškėjo klaida ir pyktis nurimo...


Nors jis tarp mokinių buvo vienas vyriausių ir jau buvo perkopęs devintą dešimtį, tačiau jame niekada nesimatė nei nuovargio, nei senatvės.

Buvo pilnas gyvybinės energijos, kaip jaunuolis, pradedantis savo gyvenimo kelią...

Taip pat jame nebvuvo net pėdsako jokio savęs iškėlimo virš kitų – jis buvo draugiškas ir paprastas su kiekvienu, tiek su jaunu, tiek su senu.


Rabi Menachem buvo didelis tylenis, jis kalbėjo labai mažai.

O jei jau pasakydavo kažką, tai tik po didelių apmąstymų.

Jis buvo be galo kuklus ir visus darbus atlikdavo tyliai ir ramiai.

Tačiau kas iš mūsų galėjo bent įsivaizduoti, kokių didžiulių jėgų ir pastangų jam reikėjo, kad atsikelti kiekvieną naktį ir su nepajudinamu pastovumu mokytis Toros...

Kas gali bent įsivaizduoti, kokio atsidavimo ir ryžto reikėjo žmogui, perkopusiam aštuoniasdešimt metų, kiekvieną naktį nenuilstamai eiti toliausią kelią iki Mokymo namų, nepaisant lietaus ar šalčio, ligos ar silpnumo...