• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

שערי קדושה חלק ב שער ד 

Šventumo vartai Antra dalis. Ketvirtieji vartai

ravas Chaimas Vitalis

              Apie bausmę už blogas savybes (midot) ir užmokestį už geras

                                                                 3.

Neapykanta.
Dėl neapykantos žmogus nusideda prieš savo artimą, sąlygodamas jam daug blogybių.
Apie tai pasakė mūsų mokytojai:
„Neapykanta žmonėms išstumia žmogų iš pasaulio” (Avot 4).
Tai tolygu, lyg žmogus nekęstų pačio Kūrėjo, kuris sukūrė žmogų būtent tokį,
juk visi esame Kūrėjo vaikai.
Tai reiškia, kad toks žmogus nekenčia ir Abrahamo, Icchako bei Jakovo, kurie taip pat yra iš žmonių giminės.

Iš tikro visos sielos yra susijungusios su šventu Vardu išaukštintam tikslui ir Kūrėjas didžiuojasi visomis sielomis, todėl kaip gi galima jų neapkęsti?
Pasakė mūsų mokytojai:
„Antrojoje Šventykloje buvo daug didelių išminčių ir teisuolių, bet Ji buvo sugriauta dėl bepriežastinės neapykantos“ (Talmudas, Joma).

Ir ne tik, bet ir visi kiti prasižengimai yra padaromi su bepriežastine neapykanta širdyje.
Toks žmogus visada prasižengia įsakymui, draudžiančiam neapkęsti,
ir anuliuoja veiksmo priedermę: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“ (Vajikra 18 – 19).
Apie šitą priedermę pasakyta, kad tai „pagrindinė Toros taisyklė”, ir viskas priklauso nuo jos.
Taip pat Moše nusipelnė visų savo dorybių dėka meilės Izraeliui ir pergyvenimo dėl tautos bėdų. Pasakė Moše Kūrėjui:
„Jei neatleidi jų nuodėmių, ištrink ir mane kartu“ (Šemot 32 – 32).
Todėl Moše atstoja visą Izraelį, kaip parašyta:
„Prisimink ankstesnes dienas ir Moše tautą“ (Ješaja 63 – 11).

Pavydas.
Pavydas sąlygoja neapykantą, nes žmogus maištauja prieš Kūrėją,
kodėl Jis jo draugui duoda daugiau gerumo.

Pasakė išminčiai:
„Pavydas, gašlumas ir garbės troškimas išveda žmogų iš pasaulio“ (Avot 4 – 21).
Ateik ir pasimokyk, kad visi „pirmieji” buvo nubausti už pavydą.

Net Kainas, kuris „veidas į veidą” kalbėjo su Kūrėju,
buvo nubaustas dėl neapykantos ir pavydo savo broliui Heveliui.

Taip pat dešimt Izraelio giminių buvo ištremtos į Egiptą dėl pavydo savo broliui Josefui.
Ir paskui už tai buvo nubausti mirtimi dešimt didžiausių Izraelio išminčių.

Taip pat ir Jeravamas, didžiausias savo kartos išminčius, buvo nubaustas už pavydą Davido namams.

Šaulis, pirmas Izraelio karalius, kuris nepajuto nuodėmės skonio, buvo nubaustas už pavydą Davidui dėl pergalės prieš Golijatą.

Pasakyta, kad Mašiachas, Davido sūnus ateis, tik kai bus pašalintas pavydas, kaip pasakyta: „Efraimas nepavydės Jehuda“ (Ješaja 11 – 13).

Ir ne tik, bet netgi aukštybių angelai nukrito iš savo šventumo dėl pavydo.
Iš tikro angelai Aza ir Azaelis buvo išmesti iš Dangaus, nes pavydėjo žmogui.

Pasakyta, kad dėl pavydo „supūna žmogaus kaulai”.
Todėl žmogus turi būti patenkintas savo likimu, nors ir mažai turi.
Juk iš tikro kiekvienas tikrai nėra geresnis už senąjį Hilelį, rabi Chanina ben Dosa ir kitus,
kurie gyveno labai skurdžiai, bet buvo laimingi savo dalia.

Žemi (gašlūs) troškimai.
Žemi troškimai yra nešvarumo šaltinis,
nes tai atveda prie neapykantos, pavydo,
grobstymo, melagingos priesaikos,
ir netgi prie žmogžudystės.
Tai dešimtas Kūrėjo įsakymas,
apimamtis visus šiuos veiksmus.

Tai reiškia, kad akis nepasisotins turtais,
kaip gyvatė, apie kurią pasakyta:
„Gyvatės valgis – žemė“ (Ješaja 65 – 25).
Parašyta: „Skuba prie turto „blogos akies” žmogus“ (Mišlei 28 – 22).
Pasakė mūsų mokytojai:
Gašlumas išveda žmogų iš pasaulio,
nes toks žmogus atsitraukia nuo užsiėmimų Tora ir priedermių vykdymu.
Toks žmogus netiki Kūrėjo valdymu,
t.y. žmogus netiki, kad viską prižiūri pats Kūrėjas.
Kaip pasakė išminčiai:
„Tas, kas turi duonos riekę krepšyje ir sako:
„Ką valgysiu rytoj?“
Toks žmogus neturi tikėjimo.“ (Talmudas, Sota).