Rabi Jakovas Šulkesas buvo „Chafec Chaim“
mokinys.
Tačiau vėliau tapo ravo Barucho mokiniu, prie jo prisirišo
visa savo siela ir širdimi.
Buvo didelis Toros ir Talmudo žinovas, tačiau labiau už viską vertino vidinės Toros (Kabalos išminties) mokymą, pagal Baal aSulamo ir jo sūnaus ravo Barucho kelią.
Pasakojama, kad rabi Jakovas Sinagogoje Bnei Brake mokė kasdieninį Talmudo lapą.
Jo auditorija būdavo apie
šimtas žmonių.
Vieną dieną jis pasakė:
„Jei šita bendruomenė
nevertina Kabalos mokymo, aš nenoriu gaišti laiko su jais“.
Jis
nutraukė pamokas jiems, ir pradėjo mokytis su ravu Baruchu.
Keldavosi kiekvieną naktį pirmą valandą ir mokėsi su didžiuliu įsigilinimu ir užsidegimu. Rabi Jakovas buvo ištikimas draugas, kuriuo galėjai pasikliauti bet kuriuo metu, kuriam nuoširdžiai rūpėjo artimas ir kuris darė gerus darbus negailėdamas jėgų.
Pasakojama apie rabi Jakovą:
„Kartą mokėsi pamokoje su ravu Baruchu ir iškėlė daug sunkių klausimų apie vieną Ari raštų vietą.
Pasakė jam ravas Baruchas:
„Kodėl tu mokaisi tokiu būdu? Mokykis paprastai“.
Atsakė jam rabi Jakovas:
„Jei mokysiuos paprastai, nekils jokių sunkių klausimų. Iš kur tada gausiu malonumą?...“
Kartą rabi Jakovas meldėsi chasidų Maldos
namuose, ir pamatė vieną judėją, kuris kalbėjo visos maldos
metu.
Priėjo prie jo ir pasakė:
„Juk tu skaitai prieš maldą tai, kas parašyta pas rabi Elimelech, kad žmogus turi įsivaizduoti prieš save tarsi didelę ir baisią liepsnojančią ugnį ir kad jis turi būti pasiruošęs pulti į tą ugnį dėl Kūrėjo šventumo.
O
tu negali pergalėti savęs tokiame mažame dalyke, kaip susilaikymas
nuo šnekų maldos metu?!“
Atsakė jam tas judėjas:
„Lengva perskaityti tai, kas parašyta pas rabi Elimelechą, ir tam nereikia ypatingų jėgų. Tačiau, kai ateina laikas tai įgyvendinti, pavyzdžiui nekalbėti maldos metu, pasidaro sunku...“.
Kai rabi Jakovas papasakojo tai ravui Baruchui,
šis paaiškino:
„Kol dar yra minties lygis, mes nejaučiame kentėjimų. Žmogus gali įsivaizduoti, kad jis pasiruošęs ir gali padaryti viską.
O kai ateiname prie veiksmo, tada atsiranda
kentėjimai, nes žmogus pamato, ką jis realiai gali padaryti, o ko
ne.
Pavyzdžiui: prieš eidamas miegoti, žmogus paprašo draugo, kad
pažadintų jį trečią valandą, nes jis ketina mokytis.
Ir
kai draugas ateina pažadinti, šis toliau miega ir neturi jėgų
atsikelti.
Tada jis galvoja:
„Kokia nauda iš to, kad atsikelsiu?
Kas bus man iš to?“
Ir patarimas čia yra tik vienas: priversti kūną ir
nesileisti su juo į diskusijas.
Tiesiog imti ir atsikelti. Ir tik po to jau galima leistis į svarstymus...“.