• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

שלבי הסולם חנוקה מעוז צור ישועתי 

Šlavei haSulam „Mano išsigelbėjimo stiprybės Uola“

ravas Baruchas Ašlagas

                                                        (Ištraukos)

                                                               2.

Paprastai pas žmogų yra įvarios norų rūšys:
yra poreikiai, išeinantys iš jo prigimties, taip pat ir kiti norai,
kuriuos žmogus įgyja iš išorės.

Iš tikro, jei ne žmonės aplinkui,
žmogus niekada nejaustų poreikio šiems norams.
Iš prigimties pas žmogų yra noras valgiui, gėrimui, miegui...
Tačiau žmogus valgo, geria ir ypač rengiasi taip,
kaip jam diktuoja aplinkiniai.

Tas pats dalykas ir dvasingume – pas žmogų yra vidinė trauka dvasingumui.
Ir net, kai žmogus randasi vienas,
ir niekas jam nediktuoja savo požiūrio,
žmoguje yra įgimtas noras ir troškimas dvasingumui,
t.y. jis nori būti Kūrėjo tarnu.

Tačiau šis poreikis paprastai nėra labai didelis,
kad pradėtų aktyviai veikti,
todėl žmogui yra labai sunku pačiam pasiekti dvasingumą.
Iš tikro, kaip materialume, taip ir dvasingume žmogui reikia „išorinių“ veiksnių,
t.y. aplinkinių žmonių, kurie galėtų padidinti šį troškimą.
Todėl, jei žmogus bendrauja su žmonėmis,
pas kuriuos yra panaši trauka,
jis gali padidinti savo įgimtą norą dvasingumui.
Tai yra dar prie žmogaus „vidinio“ noro jis sužadina norą iš „išorės“,
pakankamą pasiekti tikslui.
Todėl, siekiant dvasingumo, yra tikslinga susiburti į grupę.

Tačiau čia reikalinga ypatinga įžvalga,
t.y. žmogus turi „tikrinti“ save ar jis nori dvasingumo,
ar jis tik nori pasirodyti „dvasingas“ prieš savo draugus.
Todėl visada reikia žiūrėti,
kas įpareigoja žmogų dvasingumui:
- ar Kūrėjas,
- ar jo kolegos,
- ar vienoks ar kitoks žmogaus statusas.

Išvada.
Žmogui reikia visada stiprinti tikėjimą, tai yra tikėti, kad Kūrėjas gali jam padėti ir aprūpinti jį „degalais“ jo kelyje į dvasingumą.