kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אולם עדיין נשאר לנו מקום לשאלה, אם כל תכלית התורה וכל הבריאה, אינה אלא להרים את האנושות השפלה, עד שיהיו ראויים לאותו רוממות הנפלאה – "ולדבקה בו יתברך ויתעלה". היה לו לברא אותנו ברוממות זו, ולא להטריח אותנו ביגיעת הבריאה, התורה והמצוות? בעה''ס, אהבת ה' ואהבת הבריות Tačiau dar lieka klausimas, jei visos Toros ir visos kūrinijos tikslas – „pakelti“ žmoniją į šias nuostabias „susiliejimo su Kūrėju“ aukštumas, kodėl nebuvo galima iškart žmonijos sukurti tokiame lygyje? Ir kodėl dar reikėjo kūriniją apsunkinti didelėmis pastangomis Toroje ir priedermėse? (Baal Sulamas „Meilė Kūrėjui ir meilė žmonėms“)

עת לעשות  

Laikas veikti

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




Jau ilgą laiką labai troškau išeiti iš savo „uždaro rato“ ir sukurti kertinį veikalą apie judėjišką sielą ir religiją („vidinę Torą“).


Tai reiškia, parašyti veikalą, paremtą autentiškomis kabalos išminties žiniomis,
ir paskleisti jį tautos tarpe.
Ir šio veikalo dėka pasiektų, sužinotų ir suvoktų tikrą ir gilią dalykų,
stovinčių pasaulinės išminties viršūnėje, prasmę.


Kaip yra žinoma, kad anksčiau, kol dar nebuvo išrastas knygų spausdinimas,
Izraelyje nebuvo falsifikacijų, liečiančių judėjišką sielą.
Tai reiškia, kad beveik nebuvo autoriaus, neatsakančio už savo veiksmus.
Ir tai labai paprasta, nes neatsakingas žmogus neturėjo paklausos.
Todėl, jei ir atsirasdavo koks tai įžūlus žmogus ir sukurdavo kokią tai falsifikaciją,
jokiam perrašinėtojui neapsimokėdavo perrašinėti tokią knygą,
nes šis darbas neatnešdavo naudos ir pelno.
Iš tikro knygų leidimas buvo labai brangus,
todėl savaime tokie „autoriai“ pradingdavo iš horizonto.
Ir tuo metu net žinantiems tikrą su dalykų esmę nebuvo jokio reikalo kurti tokio pobūdžio knygas, nes šios žinios neturėjo paklausos daugumos tarpe.
Todėl tikri išminčiai labai slėpė savo žinias, nes „Kūrėjo garbė reikalauja paslėpti dalyką“.
Tai reiškia, kad išminčiams yra prisakyta slėpti „Toros sielą“ ir „dvasinį darbą“ nuo tų,
kuriems to nereikia, ar kurie yra to neverti, t.y. kurie būtų pradėję tuo puikuotis.
Ir visa tai reikėjo slėpti, kad nebūtų paniekinti šie išaukštinti dalykai, nes to reikalauja Kūrėjo garbė.


Tačiau, kai pasaulyje paplito knygų spausdinimas, jau autoriams nebereikia brangių perrašinėtojų,
ir todėl „nukrito“ brangi knygos kaina.
Ir su visu tuo „atsivėrė“ kelias neatsakingiems žmonėms kurti knygas pragyvenimui,
ar puikavimuisi prieš kitus.
Todėl knygų leidimas visai išėjo iš kontrolės, nes visi pradėjo elgtis pagal savo norą.


Ir nuo tada pradėjo sparčiai didėti ir kabalos knygų skaičius.
Tai reiškia, kad atsirado daug nemokšų „autorių“,
negavusių žinių „pe el pe“ (iš burnos į burną) iš autoritetingo mokytojo,
ir netgi nestudijavę ankstesnių šios išminties veikalų.
Iš tikro šie „autoriai“, remdamiesi vien tik savo „lakia“ vaizduote rašo visokias nesąmones apie dalykus, „stovinčius pasaulio išminties viršūnėje“.
Ir aišku, kad šie kvailai visiškai nesupranta,
kokią jie atneša žalą visai kartai, nes jie vadovaujasi tik maža savo egoistine nauda.


Todėl, kaip jau sakėme, paskutiniu metu šis „dvokas“ pakilo vis aukščiau,
nes šie „autoriai“ prikišo savo nagus ir prie kabalos išminties.
Visai nekreipdami dėmesio į tai, kad ši išmintis iki šių dienų yra uždaryta „tūkstančių spynų“,
ir kad pačiam žmogui neįmanoma teisingai suprasti net vieno šios išminties žodžio.
Jau nekalbant apie „ryšį“ tarp vieno ir kito žodžio.
Tai reiškia, kad visose tikrose kabalos išminties knygose yra tik „subtilios užuominos“,
kurios tik su didžiausiu vargu yra suprantamos nuovokiausiems mokiniams,
gavusiems paaiškinimą iš autoritetingo išminčiaus kabalisto.
Tai reiškia, (jei negausi paaiškinimo iš autoritetingo mokytojo kabalisto), tada:
„Užsiveis ten „skraidantis drakonas“ ir pradės perėti kiaušinius“ (Ješaja 34 – 15).


Iš tikro mūsų dienomis labai daug „priviso“ tokių „kabalistų“, rašančių „delikatesus“,
nuo kurių sielai darosi šlykštu.
Ir tokių „išminčių“ tarpe atsirado dar įžūlesnių, kurie skaito save „tautos vadovais“,
galinčiais nuspręsti, kokias knygas verta skaityti visai bendruomenei...
Ir viskas tik paniekai ir gėdai.
Juk anksčiau „kartos vadovo“ vaidmens imdavosi tik „išrinktieji“,
o dabar kiekvienas „menkysta“ taikosi užimti šią vietą.
Todėl visuomenės nuomonėje įsivyravo sumaištis, ir dar priedo prisidėjo „lengvabūdiškumo dvasia“.
Tai reiškia, kad daugeliui atrodo, jog laisvalaikiu perskaičius „populiarią“ kabalos apybraižą, jau galima postringauti apie tai, nes jis jau „suprato“ visą kabalos išmintį.


Ir visos šios priežastys privertė mane išeiti iš savo „uždaro rato“ ir nuspręsti:
„Laikas veikti Kūrėjui“, bei išgelbėti tai, ką dar galima išgelbėti.
Todėl ir priėmiau spendimą „atverti“ tam tikrą kabalos išminties dalį ir išplatinti tautos tarpe.