kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וזהו סוד ענין קבלה מעסית, ולכן אסור להשתמש בה, כי בהחרח יתדבק גם ברע המתדבק בטוב. רח''ו שערי קדושה Yra griežtas draudimas užsiiminėti praktine kabala, nes būtinai prie gėrio „prilips“ ir „blogis“, susimaišęs su „gėriu“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הקדמה לספר הזהר  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                                         14.


Iš tikro sielų egzistavime būtinai yra trys būsenos.
Pirma būsena.
Tai sielų egzistavimas Ein Sofe kūrimo mintyje, kai jau sielose yra ateities „Galutinio ištaisymo“ forma.


Antra būsena.
Sielų egzistavimas per 6000 metų, kai sielos yra padalintos į dvi sistemas, į „kūną“ ir į „sielą“.
Tada sieloms yra duotas darbas Toroje ir priedermėse, kad „apverstų“ norą gauti tik sau, esantį jose, ir ištaisytų jį į norą suteikti malonią dvasią Kūrėjui.
Tuo laikotarpiu ištaisymas yra tik „sieloms“, bet ne „kūnams“, t.y. turime pašalinti iš sielų visą „gavimo sau“ aspektą, nes tai yra „kūno“ esybė.
Ir sielose turi likti vien tik „noras sąlygoti“, nes tai yra esminė sielų noro forma.
Tuo metu netgi teisuolių sielos po mirties negalės mėgautis Gan Edene (Rojaus sode), ir tik po to, kai visas kūnas suirs žemėje.


Trečia būsena.
Tai galutinis sielų ištaisymas, po „prisikėlimo iš numirusių“.
Ir tada ateina pilnas ištaisymas ir „kūnams“.
Tai reiškia, tada kūnai „apverčia“ savo savybę, t.y. norą gauti tik sau, į visišką sąlygojimą.
Iš tikro tada kūnai tampa verti viso to gerumo ir malonumo, kuris yra „kūrimo mintyje“.
Ir dar, „formų sutapimo“ dėka, jie taip pat nusipelno ir „stipraus susiliejimo“ su Kūrėju.
Tai reiškia, kad „gavimas“ jau neturės „egoistinės formos“, bet bus vien tik noras suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui, nes Kūrėjui yra didelis malonumas, kai yra gaunama iš Jo.



                                                                       15.


Ir kai įsižiūrėsi į tris šias būsenas, pamatysi, kad jos absoliučiai įpareigoja viena kitą, nes jeigu kas nors dingtų iš kurios tai būsenos, iškart dingtų visos būsenos.

Pavyzdžiui, jei nebūtų pasirodžiusi Trečia būsena, kurioje yra gavimo sau apvertimas į sąlygojimą, negalėtų išeiti Pirma būsena, kuri yra Ein Sofe Palaimintam.
Juk visas Pirmos būsenos tobulumas išėjo tik, ateityje būsiančios, Trečios būsenos dėka,
t.y. Trečia būsena Kūrėjo amžinybėje tarnauja, kaip dabartis.
Ir visas Pirmoje būsenoje pasireiškiantis tobulumas, yra tik ateities projekcija į dabartį,
t.y., jei anuliuotųsi ateitis, nebūtų jokios realybės ir dabartyje.
Todėl Trečia būsena įpareigoja Pirmos būsenos egzistavimą.


Ir jei dingtų kas nors iš Antros būsenos, kurioje yra visas darbas, ateityje užsibaigsiantis Trečia būsena, t.y. sugadinimo ir ištaisymo darbas, kad sielos įgautų visas pakopas,
kaip galėtų išeiti Trečia būsena?
Todėl Antra būsena įpareigoja Trečią būseną.


Taip pat ir Pirmoje būsenoje, kuri yra Ein Sofe Palaimintam,
kur jau galioja visas Trečios būsenos tobulumas,
šis tobulumas įpareigoja absoliučiai, kad pasirodytų Antra ir Trečia būsenos,
su visu Pirmos būsenos tobulumu nei mažiau, nei daugiau.
Todėl pati Pirma būsena įpareigoja būtiną dviejų priešingų sistemų atsiradimą Antroje būsenoje.


Iš tikro reikia, kad „nešvarumo sistemoje“ atsirastų kūnas su sugadintu noru gauti tik sau,
ir tada jį būtų galima ištaisyti.
Tačiau, jei nebūtų „nešvarių pasaulių“ sistemos, nebūtų pas mus tokio didelio noro gauti.
Todėl nebūtų galima jo ištaisyti, ir ateiti į Trečią būseną.
Juk žmogus negali ištaisyti to, ko nėra jame.
Taip pat nėra prasmės klausti, kodėl Pirma būsena sąlygoja nešvarumų sistemos egzistavimą.
Atvirkščiai, būtent Pirma būsena įpareigoja Antros būsenos egzistavimą.