• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) ir rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Rabi Šmuel Ašlag – ravo Barucho sūnus ir mokinys

Rabi Šmuelis nusipelnė būti mokiniu pas savo senelį Baal aSulamą ir netgi eidavo pas jį asmeniniams pokalbiams.

Jis dėjo didžiules pastangas Toros mokyme ir buvo didelis Toros išminčius.

Garsėjo nepaprasta atmintimi ir protu: puikiai atsiminė visą Torą, Mišną ir savo senelio raštus.

Kaip parašyta trakate Avot (2:9):

„Tinkuota duobė, kuri nepraleidžia nei lašo vandens“ (tai reiškia, puikios atminties žmogus, kuris nieko neužmiršta).

Nežiūrint į išskirtinę padėtį (giminystės ryšius) bei neeilinį protą ir žinias, buvo be galo kuklus ir paprastas.

Visą gyvenimą kaip įmanydamas vengė garbės ir visais būdais bėgo nuo bet kokio pripažinimo ir „reklamos“.

Knygos autorius ravas Abrahamas Gotlibas pamena, jog Šabato metu rabi Šmuelis pirmas ateidavo į mokymo namus – valandą prieš jo tėvo ravo Barucho naktines pamokas.

Tada mokydavosi trise: rabi Šmuelis, rabi Hilelis ir ravas Abrahamas Gotlibas.

Ravas Gotlibas pamena didžiulį rabi Šmuelio įsigilinimą į mokymą, jo žinias ir aštrų protą.

Jie su rabi Hileliu plaukiojo po „išminties jūrą“ skersai ir išilgai.

Po tėvo ravo Barucho mirties rabi Šmuelis tęsė kasdieninį Zoharo ir „Įvado į dešimt sfirot“ mokymą.

Deja, neilgai trukus, didžiuliam visų skausmui susirgo rimta liga.

Tačiau ir sirgdamas dėjo didžiules pastangas ir toliau tęsė mokymą įprastu ritmu, nekreipdamas dėmesio į skausmą ir patiriamas kančias.

Bet, didelei mokinių širdgėlai, liga galiausiai nugalėjo ir 1996 metų chešvano mėnesį, per Šabatą rabi Šmuelis paliko šį pasaulį.