• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Pesachas

I.M.lav

Pesacho sederis 

Ką reiškia žodis „afikomanas“?

Tai dviejų aramėjų kalbos žodžių junginys: afik („išneškite“) ir kaman („tai, kas stovi prieš mus“).

Senovėje trapezos dalyviai sėdėdavo prie atskirų staliukų, o trapezos pabaigoje, prieš desertą, tarnai išnešdavo tuos stalus.

Šventyklos laikais Pesacho aukos mėsą reikėdavo valgyti pačioje sederio pabaigoje – kad tos mėsos skonis, „priedermės“ skonis, liktų burnoje.

Mūsų laikais atminimui apie tai yra suvalgomas gabaliukas macos, kuri todėl vadinasi „afikomanu“: jis yra valgoma po trapezos, prieš „Birkat amazon“ skaitymą, ir jo skonis lieka burnoje.

Tai yra daroma iš esmės dėl to, kad pratęsti vaikų susidomėjimą sederiu iki pat pabaigos: jie laukia, kada gi galės suvalgyti gabaliuką viduriniosios macos, kurį atskyrė ir paslėpė jau sederio pradžioje.

Yra paprotys, kad vaikai tyliai „nugvelbia“ jį ir kai ateina „afikomano“ eilė, jie reikalauja mainais dovanų.

Šis paprotys paremtas tuo, kas pasakyta Talmude (traktate Psachim, 109): „Čiumpa macą tą naktį tam, kad vaikai neužmigtų“, kas perkeltine prasme reiškia, kad macą reikia valgyti greitai, kad neužtrukti su Agados skaitymu.

Vaikai išsiaiškina šiuos žodžius taip, kad maca „vagiama“, kad užlaikyti sederį.

O kol jiems nepažadamos dovanos, Agados skaitymas negali tęstis ir savaime suprantama, niekas neina miegoti...

„Barech“ („palaimink“) – „Birkat amazon“ skaitymas, įterpiant „Jaale vejavo“, kur Pesachas yra vadinamas „mūsų išsilaisvinimo švente“ (šis intarpas skaitomas visos Pesacho savaitės metu).

„Halelis“ – po „Birkat amazon“ išgeriamas trečiasis bokalas ir pabaigiamas skaityti „Halelis“, kuriame kalbama apie išėjimo iš Egipto stebuklus (pirmosios dvi „Halelio“ dalys buvo skaitomos prieš trapezą).

„Nes amžiams Jo malonė“ – pabrėžiama čia. Į šį Agados skyrių taip pat yra įtrauktas himnas „Viso, kas gyva siela“, o baigiasi jis palaiminimu „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Karaliau, aukštinamas šlovinimo maldose“.

Po „Halelio“ yra išgeriama ketvirta, paskutinė taurė vyno ir pasakomas palaiminimas „...už vynuogę ir vynuogės vaisių“.

„Nirca“ („patenkintas“) – tai Agados užbaigimas: tai malda apie tai, kad viskas, kas buvo pasakyta ir padaryta šios sederio nakties metu, suteiktų pasitenkinimą Kūrėjui: „Pesacho sederis užbaigtas teisingai, pagal visus nurodymus ir įstatymus.

Ir kaip mes nusipelnėme jį atlikti, taip nusipelnysime jį atlikti ateityje!...“ Po to yra pasakoma: הבנויה בירושלים הבאה לשנה („Sekančiais metais – atstatytoje Jeruzalėje!“).

Tie patys žodžiai taip pasakomi ir baigiantis Jom-Kipurui. 

Po to yra dainuojamos žinomos dainos ir himnai: „Ir buvo vidurnaktį“, „Ir pasakysite: Pesacho auka“, „Jis – Visagalis“ ir kt. Kiekvienoje bendruomenėje dainuojama pagal savas melodijas.

Reikia pastebėti, kad šie priedai prie Pesacho sukurti tokių poetų kaip Janajus [1], rabi Eliazaras Hakalir [2] ir kt. 

Pastabos apie Agada

הַא לַחְמָא עַנְיָא  Ha lachma anja

Agados pradžia parašyta aramėjų kalba, kuri Agados sudarymo metu buvo šnekamoji judėjų kalba, tam, kad visi suprastų šiuos žodžius: „Tai – vargo duona, kurią valgė mūsų tėvai Egipte.

Kiekvienas, kuris alkanas, tegul ateina ir valgo.

Kiekvienas, kuris privalo švęsti Pesachą, tegul ateina ir švenčia su mumis.

Šiais metais čia, kitais metais – Izraelyje.

Šiais metais - vergai, kitais metais – laisvi žmonės“. 

Iškyla klausimas, kaip gali šiuos žodžius sakyti tie, kurie šiuo metu gyvena laisvame ir nepriklausomame Izraelyje?

Tačiau reikia prisiminti, kad „visi judėjai yra atsakingi vienas už kitą“, todėl, kol ne visi judėjai sugrįžę į savo šalį, šie Agados žodžiai lieka galioti. 

מַה נִּשְׁתַּנָּה Ma ništana

Šiais žodžiais – „kuo skiriasi?“ - prasideda „keturi klausimai“, kuriuos paprastai užduoda jauniausias vaikas tėvui, išreikšdamas nusistebėjimą keistais ir neįprastais veiksmais, kuriuos jis mato šią naktį.

Šie klausimai yra nuo senų laikų – nuo tada, kai iš pradžių valgydavo šventinėje trapezoje, o paskui skaitydavo Agadą. 

Trapezos metu vaikas matydavo, kaip žolės merkiamos į sūrų vandenį - kaip priimta turtingųjų tarpe, kaip valgoma maca – beturčių maistas, kaip valgomas „maroras“, kaip tai darydavo vergai, kaip sėdima pasirėmus kaire ranka, lyg puotaujant prie karaliaus stalo.

Nesuprasdamas šių nesutaikomų prieštaravimų, vaikas užduodavo „keturis klausimus“.

Dabar tradicijos pasikeitė, ir užduodamas „keturis klausimus“ sederio pradžioje, vaikas kalba apie tai, ko dar nematė – ir vis dėl to Pesacho Agada liko be pakitimų.

„Keturi sūnūs“

„Apie keturis sūnus kalba Tora: vienas – protingas, kitas - nusidėjėlis, trečias – naivus, o ketvirtas net nežino, ko paklausti“.

O Toros išminčiai atskleidžia, jog visi jie – „vienas kito sūnūs“, tai yra simbolizuoja keturias kartas.

T.y. iš tikrųjų penkias, nes pirmasis yra tėvas, kuriam viskas aišku ir paprasta, kuriam nekyla jokie klausimai.

Jo sūnus – mokytas, tyrinėtojas, jį domina viskas: „Kas tai per liudijimai, kas tai per įstatymai, kurių Kūrėjas, mūsų Dievas, prisakė laikytis?“ 

O štai sekantis sūnus, nusidėjėlis, užaugęs kartoje, kurios būdingas bruožas buvo religinės tradicijos atsisakymas.

Jo manymu, sederis yra visiškai pasenęs, bet kokią prasmę praradęs paprotys.

Užaugęs svetimos kultūros įtakoje, jis pro dantis iškošia klausimą, iš anksto žinodamas atsakymą: „Kas per tarnavimas čia pas jus?“

Ir Agada parodo tikrą jo esmę: kadangi jis išskiria save iš judėjų bendruomenės tarpo, tai tuo paneigia pačius judaizmo pagrindus. 

Trečiasis sūnus, naivuolis, paprastuolis, niekada savo tėvo-nusidėjėlio namuose nematė sederio, jis gyvena pasaulyje, neturinčiame nieko bendro su judaizmu.

Gali būti, kad tik ankstyvoje vaikystėje jis matė sederį, kurį atliko jo senelis-rabinas.

Vienintelis, ką jis žino – kad jis judėjas. 

Ir štai, papuolęs į sederį, jis naiviai klausinėja: „Kas tai?“

O ketvirtasis sūnus net nežino, ko paklausti: jis ne tik niekada nematė sederio, bet net ir nežino apie jį.

Todėl Agada pataria: o šitam sūnui pats pradėk pasakoti, nelaukdamas, kol jis pradės klausinėti. 

Ir dabar Izraelyje yra nemažai tokių šeimų, kurių padėtis labai primena keturių sūnų vaizdą: tėvas, atvykęs į šalį iš svetur – Toros žinovas, jo sūnus atmetė viską, ką suspėjo įsisavinti tėvo namuose, susiviliojęs „šiuolaikinėmis teorijomis“, pasak kurių judaizmas ir religija – absoliuti atgyvena mūsų išsivystymo laikais, jo sūnus – paprastas judėjas, nieko nežinantis apie judaizmą, o jo anūkas nežino net apie galimybę kažko paklausti apie judaizmą.

Gal būt todėl Tora sako: „Papasakok savo sūnui“.