kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Omero skaičiavimas

I.M.lav

 
 
 

Uždaryti užduotį

 


„Omero skaičiavimo“ priedermės nustatymo priežastis


Rabi David Abudargam [1] mato šioje priedermėje praktinį būtinumą atsiminti apie Šavuot šventės artėjimą.

Laikas tarp Pesacho ir Šavuot – žemdirbystės darbymečio laikas, kiaurą dieną žemdirbiai praleidžia lauke, ir, panirę į rūpesčius, gali pamiršti apie šventės artėjimą bei praleisti dieną, kada reikia keliauti į Šventyklą, taip pat apie tai, kad reikia paruošti derliaus pirmuonis, kuriuos priklauso ten pristatyti.

Todėl jie kiekvieną dieną atlikdami skaičiavimą, kiek dienų praėjo nuo Pesach, ir tuo pačiu, kiek liko iki Šavuot, jie ruošiasi Šavuot šventei. 

Rabi Aron Halevi iš Barselonos [2], kuriam priskiriama „Knygos apie auklėjimą“ autorystė, pateikia kitą, filosofinį aiškinimą.

Pesach simbolizuoja fizinę Izraelio laisvę, kuri yra tik priemonė labiau išaukštintam tikslui pasiekti.

Ir prie šio tikslo judėjų tauta atėjo tik per septynias savaites po išsilaisvinimo iš Egipto: kada ji gavo Torą ir tapo laisva dvasiškai. Būtent į šį tikslą jie veržėsi, ir su jo įgyvendinimu buvo padėtas pamatas judėjų tautos atsiradimui.

Dar pranašiškame degančio krūmo regėjime Chorevo kalno papėdėje Moše išgirdo iš Kūrėjo: „Kai tu išvesi šią tautą iš Egipto, jūs tarnausite Kūrėjui ant šio kalno...“

Ir Moše pranešė tautai, kad prie Sinajaus kalno jie gaus Torą ir priedermes iš Kūrėjo.

Todėl nuo pat tos dienos, kai judėjai išėjo iš Egipto, jie skaičiavo, kiek dar savaičių ir dienų lieka iki trokštamos datos, kada jiems bus dovanota Tora, ir priedo prie fizinės laisvės, jiems bus duota dvasinė laisvė.

Tai galima palyginti su tuo, kaip aistringai laukdamas kokios tai nustatytos dienos, žmogus „skaičiuoja valandas“ iki jos atėjimo. 

Kyla klausimas: dėl ko Kūrėjas laukė septynias savaites, kad įteiktų Savo tautai Torą?

Ar ne geriau būtų buvę tai padaryti iš karto po Izraelio išlaisvinimo iš Egipto?

Pagrindinė priežastis – Kūrėjo noras, kad tauta taptų dvasiškai pasiruošusi Toros įstatymų priėmimui. Toks pasiruošimas – tai vidinis apsivalymas nuo Egipto nešvarumo, nuo Egipto kultūros įtakos. 

Sako išminčiai, kad Egipte judėjai nukrito iki paskutinės, 49-tos nešvarumo pakopos, todėl prireikė 49-ių dienų, kad pakiltų.

Kiekvieną iš šių 49-ių dienų kiekvienas judėjas išsilaisvino iš tam tikro Egipto nešvarumo lygio, o 50-tą, Toros dovanojimo dieną, visi judėjai be išimties tapo visiškai švarūs.

Išminčiai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Toroje minimos septynios ritualinės nešvaros rūšys ir kad išsilaisvinti iš kiekvienos jų, reikalingos septynios dienos.

O Egipte judėjai buvo susitepę visomis šiomis nešvarumų rūšimis iš karto – todėl ir prireikė 7×7 (tai yra 49) dienų, kad apsivalytų.

Atminimui apie tragišką Bar-Kochbos sukilimo baigtį (maždaug po 70 metų po Antrosios Šventyklos sugriovimo), o taip pat apie 24 000 Rabi Akivos mokinių, žuvusių tarp Pesach ir Šavuot švenčių atminimui, priimta omero periodu laikytis tam tikrų gedulo įstatų: tuo laiku nešvenčiamos vestuvės, nerengiami jokie pasilinksminimai ir netgi nesikerpama ir nesiskutama. 

Talmude sakoma, kad Rabi Akivos mokiniai žuvo dėl bausmės už tai, kad „nerodė pagarbos vienas kitam“.

Tuo pačiu tai buvo bausmė visai tautai, nes per trumpą laiką ji prarado tūkstančius savo dvasinių lyderių ir, pagal Talmudo išsireiškimą, „pasaulis ištuštėjo“.

Judaizmas teikia didelę reikšmę pagarbai tėvui, motinai ir draugui, ir sako išminčiai: „Pagarbumas svarbiau už Toros žinojimą“. 

O kadangi rabi Akivos mokiniai už viską labiau vertino Toros žinojimą ir pamiršo apie pagarbų elgesį, Kūrėjas, nubausdamas juos, pasiuntė baisią pamoką, kurios užmiršti negalima. 

Artinantis Šavuot šventei reikia sutvarkyti santykius su artimaisiais, išanalizuoti ir ištaisyti savo elgesį.

Rabi Akivos mokiniai neteikė tam reikšmės ir todėl tapo nevertais taip pat ir Toros žinių.

Jų mirtis būtent tuo laiku, tarp Pesach ir Šavuot švenčių, moko to, kad šios dienos turi būti dvasinio pasiruošimo Toros priėmimui ir santykių su aplinkiniais ištaisymo laikas – kaip sako Mišna traktate Avot: „jei nėra pagarbos – nėra ir Toros“.



[1] Rabi David Abudargam – vienas iš žymiųjų „siduro“ komentatorių. Gyveno XIV a. Ispanijoje, Sevilijos mieste.

[2] Rabi Aharon Halevi iš Barselonos – vienas iš didžiausių Toros išminčių. Gyveno Ispanijoje XIII a. pab. – XIV a. pradžioje. Kilęs iš Barselonos, jo protėvių tarpe buvo didžiausi Provanso išminčiai. „Knyga apie auklėjimą“, remdamasi žodine Tora, aiškina 613 Toros priedermių prasmę, išdėstytų joje tokia pačia tvarka, kaip ir savaitinėse Toros dalyse.