Yra žinoma, jog Izraelio tauta buvo pavergta Egipte. Egipto klipa (netyra jėga) – tai viso
egoistinio noro gauti malonumą bei mėgavimąsi šaknis, esanti žmogaus širdyje.
Ši
žmogaus prigimtis valdo žmogų visame kame, kur tik jis bepasisuktų.
Nes taip jį
sukūrė Kūrėjas dėl savo noro suteikti gerumą ir mėgavimąsi kūriniams. Tuo tarpu
Kūrėjo realybėje visai nėra noro gauti malonumą, ir Kūrėjas yra absoliučiame tobulume, nes juk iš ko Jis gali gauti?!
Todėl, nors noras gauti būtinai turi būti kiekviename mūsų pasaulio kūrinyje,
tačiau būtent jis ir atskiria mus nuo Kūrėjo.
Ir kad tai ištaisyti, gyvenime žmogui reikia vadovautis noru sąlygoti, o norą gauti malonumą ir mėgavimąsi naudoti tik tiek, kiek tuo gali įvykdyti Kūrėjo norą.
Ir tai ravo Barucho aiškinimas iš jo straipsnių:
„Parašyta: „Ir
apkartino jų gyvenimą“.
„Apkartino gyvenimą“ reiškia, kad neleido mūsų tėvams
dirbti sąlygojimo (malonios dvasios Kūrėjui) aspektu, kas atveda susiliejimą su
„Gyvybių Gyvybe“.
Egipto ir faraono klipa (netyra jėga) „primetė“ Izraelio sūnums
meilę sau, ir taip valdė juos.
Taigi nebuvo galima pasipriešint Egipto tvarkai
(norams) ir išeiti iš vergijos. Ir tai vadinasi tremtis. Tai yra, jie norėjo
išeiti iš šios tremties, bet negalėjo.
Ir iš čia galima suprasti, kas yra
parašyta „Intencijų vartuose“, kad „maror“ (מרור „karčios žolės“) gematrija yra
mirtis (מות).
Klausiame per Pesachą:
„Kodėl mes valgome šias karčias žoles?“
Ir
atsako:
„Todėl, kad Egiptas apkartino mūsų tėvų gyvenimą בפרך – (beparech)“.
Ir toliau parašyta: „Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo sunkaus darbo“ – apie
kokį darbą čia kalbama?
Apie darbą Kūrėjui, kuris ir vadinasi „sunkus darbas“,
nes jiems buvo sunku dirbti sąlygojimo Kūrėjui intencija.
Ir tai todėl, kad
egiptiečiai ir faraonas primetė jiems savo norus ir mintis.
Tai reiškia, kad „Egipto klipos“ esmė yra meilė sau, todėl egiptiečiai valdė Izraelį, t.y. Izraelis turėjo eiti jų keliu.
Ir Izraeliui buvo labai sunku nugalėti šias mintis.
Ir
apie tai parašyta: „Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo sunkaus darbo“ – tai reiškia,
tuo metu, kai jie ėjo Egipto keliu, t.y. egoizmo keliu, kūnas duodavo jiems
energijos ir jiems nebuvo sunku dirbti Kūrėjo darbą.
Tuo tarpu, kai jie ėjo Kūrėjo keliu, t.y. ne dėl savo naudos, o dėl naudos (meilės) artimui – jiems buvo labai sunku.
Dar paaiškinsime tai, kas parašyta Šmot (1:13):
„Darbą,
kurį dirbo vergiškai בפרך – (beparech)“.
„רך – בפה“: su „minkšta burna“, פה
(pe) burna, minkšta (malonia) – רך (rach). Ką reiškia „רך – בפה“
dvasiniame darbe?
Kaip jau sakėme, egiptiečiai atėjo pas Izraelio sūnus su savo
norais ir mintimis, kad reikia dirbti Kūrėjui, tačiau tik dėl to, kad gauti
užmokestį. Ir tai vadinasi „רך פה“.
Vadinasi, tokiomis kalbomis apsunkino Izraeliui (dvasinį) darbą.
Jie sakė, jog
sąlygojimo darbas yra be galo sunkus dalykas.
Egiptiečiai „piršdavo“ Izraeliui mintis, kad labiau apsimoka dirbti savo naudai.
Juk tuo keliu
žmogus „stumiasi“ į priekį, netgi darydamas gerus darbus....
Tuo tarpu, dirbti aspektu
ישראל – Israel („tiesiai į Kūrėją“ אל–ישר), yra labai sunku, nes
nesimato jokio „progreso“ darbe.
Todėl egiptiečiai „minkšta burna“ davė suprasti,
kad jei Izraelis eis jų (Egipto) keliu, darbas bus lengvas, „minkštas“, ir taip
pat bus didesnis progresas „šventame darbe“.
Tokiais tvirtinimais egiptiečiai „apkartindavo“ Izraelio gyvenimą sunkiu darbu, nes teigdavo, kad darbas ישראל (Jašar El – „tiesiai į Kūrėją“) labai sunkus ir ne kiekvienam.
Pavergimas buvo:
„בחומר ובלבנים“, „Bechomer ubelevanim” – „Statybinių medžiagų ir plytų
gaminimu”.
„בחומר“ reiškia, kad egiptiečiai
aiškino Izraeliui, jog sąlygojimo darbas yra labai sunkus, o Egipto (egoistinio
gavimo) darbas visada yra „לבנה“ („לבנה“
reiškia plytos arba baltas), t.y. kai nejaučiamas joks „tamsumas“ ir kūnas
(egoizmas) sutinka su šiuo darbu.
Ir būtent tuo jie sąlygojo Izraeliui, kad jiems būtų sunku dirbti „dangaus vardu“.
Pasakyta: „Tą, kuris nemokėjo paklausti – tu jį atvėrei“.
Ravas Baruchas
paaiškino:
„Kaip atveriame „kūną“ (egoizmą), jog jis pradėtų klausti?
Duodame
jam darbo, tada jis ima klausti klausimų „kam“ ir „kodėl“.
Ir jei „kūnas“ neklausia, tai yra ženklas, kad žmogus nedirba dvasinio darbo“.
Ir dar daug daug dalykų kalbėjo ravas Baruchas – neįmanoma čia visko
pateikti ir visa tai, ką parašėme čia – tai tik lašas vandenyne.
Ir taip pat
tai, ką pateikėme apie kitas šventes yra labai maža dalis, nes ravas Baruchas
parašė labai daug apie tai.
Dar daugiau, nei parašė – pasakė.
Ir dar daugiau,
nei pasakė buvo jaučiama ir suprantama Mokymo namuose tvyrojančioje
atmosferoje.
Ravas Baruchas sakydavo, jog mažas vaikas, „besisukinėjantis“ jo Mokymo namuose, tiek „įsigeria“ tiesa apie Kūrėjo darbą iš čia esančios atmosferos, kiek vyresni „aštraus proto“ išminčiai kituose Mokymo namuose net nesapnavo...“.
Kaip ir per Sukot, per Pesachą ravas Baruchas rengdavo vaišes, į kurias
pakviesdavo labai nedaug žmonių.
Vaišės vykdavo ravo Zlošinskio namuose, vieną
iš šventės chol-amoed dienų, vidurdienį.
Ravas Zlošinskis ir jo namiškiai ankstaus
ryto iki pat vaišių pradžios be jokios pertraukos ir didelėje įtampoje dirbo ir
ruošėsi šventei.
Jie turėjo viską paruošti pagal įstatymus, kurių laikėsi
ravas Baruchas.
Pavyzdžiui, viskas turėjo būti gaminama specialiai Pesachui
skirtuose induose.
Netgi šakutės ir šaukštai turėjo būti specialiai skirti
šventei.
Ir jeigu kuris nors iš indų nukrisdavo ant žemės, Pesacho metu daugiau
naudotis juo nebuvo galima.
Taip pat turėjo būti atskiras peilis lupti vaisių žievėms
ir atskiras peilis pjaustyti patiems vaisiams. Ir taip toliau.
Pačių vaišių
metu vyraudavo nuostabi šventumo bei dvasios pakilimo atmosfera.
Ravas Baruchas
daug kalbėdavo apie Kūrėjo artumo aspektus.
Ir dainuodavo jo tėvo sukurtas
melodijas.
Ypač – „Būk gailestingas Sionui“, kurią sukūrė jo tėvas Baal aSulamas.
Kartą tokių vaišių metu ravas Baruchas pasakė:
„Dvarim knygoje (16:3)
parašyta:
„Kad prisimintum išėjimo iš Egipto dieną visas savo gyvenimo dienas“.
Išėjimas iš Egipto – tai išėjimas iš savo egoistinės meilės.
Iškyla klausimas:
ar žmogus iš tikro nori išeiti iš šios tremties?
Juk tik kai žmogus jaučia
tremties kančias, tik tada jis nori pabėgti iš jos.
Vadinasi, mes pirmiausiai turime įeiti į Egipto tremtį, ir tik tada norėsime iš jos išeiti.
Tiek Pesacho, tiek Sukot chol-amoed (tarpšventinių) dienų metu ravas
Baruchas Šalomas iškeliaudavo pėsčiomis prie Raudų Sienos.
Ten įprastai
pabūdavo labai trumpai.
Prieidavo prie Sienos akmenų, šiek tiek pastovėdavo užmerkęs
akis, paniręs šventose mintyse.
Taip pabūdavo akimirką, dvi, paskui patraukdavo atgal.
Prieš vakarinę maldą ravas Baruchas su mokiniais dainuodavo ir šokdavo
pagal melodiją „Tas, kuris pervedė savo sūnus per prasiskyrusius Raudonosios
jūros vandenis, o jų priešus ir nekentėjus paskandino gelmėse“.
Po maldos ir po
šventinių vaišių, kurias kiekvienas valgė savo namuose, mokiniai grįždavo į
Mokymo namus.
Ravas Baruchas kalbėdavo apie Izraelio perėjimą per persiskyrusią
jūrą septintą Pesacho (išėjimo iš Egipto) dieną – viską iš vidinio aspekto, tai
yra, iš aukštutinių darbo Kūrėjui pakopų.
„Birkat amazon“ dažniausiai būdavo
sakoma apie pirmą valandą nakties.
Ir iš karto po to pradėdavo mokintis šventą
Zoharą – „Jūros dainą“ (Toros dalis Bešalach, nuo 185 iki 331 punkto).
Taip ši šventa grupė mokindavosi apie šiuos išaukštintus „Jūros dainos“ aspektus iki ryto aušros. Ir nors nuovargis buvo didžiulis, tačiau jie nemiegodavo.
Trumpai pateiksime jūros perskyrimo vidinę prasmę:
„Raudonoji jūra (סוף
ים) – tai „chochmos jūros“ aspektas, Kūrėjo šviesos atsivėrimo
aspektas.
Ši šviesa turi pasidalinti į dvi dalis, vidurinės linijos atsiradimo paslaptimi.
Toks yra įstatymas šventume.
Dalykas tame, kad jei žmogus gaus šią didelę šviesą,
tokią kokia ji yra, be jokio sumažinimo, yra rizika, jog gaus ne dėl Kūrėjo, o
dėl savo naudos.
O tada jis būtinai atsiskirs ir nutols nuo Kūrėjo.
Todėl šią didelę šviesą būtina padalinti į dvi dalis: didesnė dalis turi būti paslėpta, o žmogus gali gauti tik mažesniąją dalį.
Yra žinomas išminčių pasakymas: „Sunkesni santuokos sujungimai („zivugai“ – זווגים)
Kūrėjui, nei Raudonosios jūros perskyrimas“.
„Santuokos susijungimas“ זווג –
reiškia vienybė tarp žmogaus ir Kūrėjo.
Tačiau,
bet kurioje tokioje vienybėje
žmogus turi gauti tik truputį Kūrėjo atsivėrimo šviesos, bet ne visą,
nes jis negali gauti visos šviesos su sąlygojimo intencija, t.y. kad
gavimas būtų
ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo.
Ir tai yra sunkus dalykas Kūrėjui, nes Kūrėjo noras
buvo duoti visą gerumą ir malonumą kūriniams, ir tik dėl kūrinijos ribotumo,
Kūrėjas „buvo priverstas“ apriboti savo šviesą.
Todėl išminčiai prilygino santuokos susijungimą (זווג) Raudonosios jūros perskyrimo aspektui, nes tai tas pats dalykas: abu kalba apie būtinybę sumažinti šviesą, ir tai yra sunkus dalykas Kūrėjui.
Ravas Baruchas paprastai darydavo taip pat ir antro Pesacho vaišes
keturioliktą ijaro mėnesio dieną.
Jų metu ravas Baruchas kalbėdavo apie tai,
kokia yra vidinė prasmė, kad žmogus pirmojo Pesacho metu buvo „netyrume“ arba
kelionėje, dėl ko negalėjo švęsti Pesacho.
Šioms vaišėms atsinešdavo nuo pirmojo Pesacho likusias macas.
„Nešvarumo“ aspektas – tai blogio savyje, savo egoistiniame gavime,
atskleidimas.
Kai žmogus „Dangaus“ pagalba nusipelno sužinoti, jog egoistinis
noras gauti yra blogas ir sugadintas dalykas, arba kuomet žmogus mato, jog jis
yra labai nutolęs nuo Kūrėjo, kas liečia tikėjimą Kūrėju ir pasitikėjimą Juo, o
būtent tai ir vadinasi „tolimas kelias“, tada žmogus negali „atnešti Pesacho
aukos“.
Auka (קרבן) – tai žmogaus priartėjimas
(התקרבות) prie Kūrėjo tikėjimo ir sąlygojimo aspektu.
Ir jei žmogus
negali to įvykdyti, jis vis dar pasilieka savo egoistiniame nore.
Tačiau tai taip pat žingsnis progreso link, nes be blogio savyje pažinimo žmogus negali judėti pirmyn.