Pasakojo rabi Zlošinski:
„Kartą ravas Baruchas pasakė Nachumui, jog jei nori, Pesacho šventės metu jis gali pasisvečiuoti pas mane.
Nežiūrint į tai, kad chasidai
draudė Pesacho metu lankytis vieniems pas kitus dėl „chameco“
pavojaus (Pesacho šventės metu galioja draudimas valgyti,
matyti ir net turėti savo valdose „chamecą“, tai yra raugintą
tešlą ir gaminius iš jos).
Ir nuo tada jis svečiuodavosi pas mane
kiekvieno Pesacho metu, paskutinę šventės dieną.
Neįmanoma
žodžiais apsakyti to ryšio, kuris buvo tarp mūsų – tai buvo
tikros, gilios bičiulystės ryšys.
Iki ravo Barucho mirties
Nachumas buvo mano namuose tarsi namiškis, kiekvieną Šabatą
ateidavo valgyti kartu su mumis.
O po ravo Barucho mirties, kasdien
ateidavo mokytis į naktines pamokas.
Reikia pasakyti, jog Nachumas buvo labai jautrus ir jausmingas žmogus, bet labai tai slėpė“.
Kaip jau minėta, Nachumas buvo be galo atsidavęs ravui Baruchui.
Jam buvo svarbus
kiekvienas dalykas: jis netgi atkreipdavo dėmesį, į kurią pusę
ravas Baruchas pasisuka Šabato metu, dainuodamas „Ateik, nuotaka“.
Arba į tai, jog mokytojas norėjo, kad kiekvieno Šabato metu būtų
atidaromas naujas butelis vyno, o ne naudojamas nuo praeito Šabato
likęs vynas.
Mūsų mokytojas ravas Baruchas dažnai kalbėdavosi dviese su Nachumu apie darbą Kūrėjui.
Šitokia laimė tekdavo ne kiekvienam, tik išrinktiesiems.
Ir netgi siųsdavo jį pas išminčius, su kuriais susipažino būdamas
Lenkijoje, pasimokyti darbo Kūrėjui paslapčių.
Nachumas pasižymėjo
nuovokumu ir loginiu mąstymu, todėl ravas Baruchas patikėdavo jam
pačias įvairiausias užduotis, susijusias su bendruomenės valdymu.
Nežiūrint į tai, jam buvo nebūdinga iškelti save.
Kartą, kai tarp bendruomenės narių kilo audringas ginčas tam tikru klausimu, jis pasitraukė nuošaliau ir stovėjo tylėdamas.
Kai jo paklausė:
„Kodėl tu nepareiški savo nuomonės?“,
jis atsakė:
„Mokytojas mokė mane nesakyti savo nuomonės, todėl nuo tada aš susilaikau nuo savo nuomonės reiškimo“.
Nachumas pasižymėjo vidine stiprybe ir didžiule valios jėga, kas yra retas dalykas mūsų kartoje.
Ilgą laiką, gyvendamas ješivoje, miegodavo ne savo
lovoje, o ant suolo – tam, kad nepramiegotų naktinių pamokų pas
ravą Baruchą.
Kaip žinoma,
Nachumas mokėsi Slonim ješivoje, kurioje taip pat turėjo įvairių
pareigų.
Jis tapo tarpininku tarp ravo Barucho ir ješivos
ravo „Admor iš Slonim“.
Jam Nachumas atnešdavo ravo Barucho
parašytus straipsnius.
„Admor iš Slonim“ juos labai įdėmiai
skaitydavo ir sakydavo, jog tai duoda jam didelę naudą.
Taip, dėka
Nachumo, tarp ravo Barucho ir „Admor iš Slonim“ užsimezgė
glaudus ryšys.
Nachumas vedė jau
po ravo Barucho mirties.
Dideliam jo skausmui, jis nenusipelnė, jog
jį sutuoktų brangiausias jam žmogus.
Tačiau jis toliau bendravo
su ravo Barucho sūnumu ravu Šmueliu, su žentu rabi Jakovu Garnirer
ir kitais.
Jo širdyje visuomet ruseno ravo Barucho uždegta
kibirkštis – meilės artimui kibirkštis.
Savo pirmagimį pavadino mokytojo vardu – Baruchu Šalomu.