Rabi Nachumas buvo labai
geros širdies žmogus.
Pamenu, kartą paprašiau, kad ateitų pas
mane.
Buvo susikaupę daug visokių dalykų, kuriuos reikėjo sutvarkyti:
laukė spynų pakeitimas, elektros remontas ir t.t.
Jis išsitraukė
savo įrankius ir ėmėsi darbo.
Dirbo su džiaugsmu ir gerai
nusiteikęs.
Suprantama, už darbą neprašė jokio atlygio.
Toks
buvo Nachumas – jam patiko padėti artimui ir tai darė iš visos
širdies.
Jam buvo didžiausias malonumas, kai jo kas nors paprašydavo pagalbos.
Jeigu pats sulaukdavo svečių, priimdavo
juos su džiaugsmu.
Jis buvo persisunkęs meile artimui.
Dėl šios
savybės jis buvo visų mylimas ir mėgiamas.
Ravo Barucho Mokymo namuose nebuvo žmogaus, kuris nemylėtų Nachumo.
Nachumo gerumas buvo
neapsakomas – jei kas nors paprašydavo pagalbos, niekada
neatsisakydavo.
Šimtai žmonių yra sulaukę pagalbos iš jo.
Jis turėjo „auksines rankas“ ir ko tik nesiimdavo, jam viskas sekdavosi.
Ravas Šlomo Zlošinski pasakojo:
„Kartą sužinojau,
jog Nachumas Šabatui atvyksta iš Jeruzalės į Bnei Braką.
Paskambinau jam ir paprašiau, jog paimtų siuntinį iš mano tėvo, gyvenančio Jeruzalėje.
Nuo to laiko, nebuvo nei vieno sykio, kad važiuotų iš Jeruzalės į Bnei Braką ir nepaskambintų man pasiteirauti, ar nereikia paimti ir atvežti man siuntinio...“.
Netgi tada, kai vedė ir
apsigyveno Jeruzalėje, jis toliau tęsė vidinės Toros mokymą ir
naktines pamokas.
Jis kiekvieną naktį keldavo į pamokas, kurios vyko jo tėvo namuose, į kurias rinkdavosi ravo Barucho mokiniai, gyvenantys Jeruzalėje.
Kiek vėliau atsirado
pamokos jauniems Toros mokiniams, kurie gyveno įvaiuose Izraelio
kampeliuose, vykstančios telefoninio ryšio pagalba.
Nachumas jose buvo
vienas iš labiausiai pasižymėjusių ir dominuojančių
mokinių.
Visada stengdavosi išsiaiškinti ir suprasti viską giliai ir pilnai.
Ir netgi jungdavosi prie tų, kurie valandą prieš pamoką
dar skaitydavo ravo Barucho straipsnius.
Nachumas buvo be galo
kuklus.
Nors jo širdis degė, bet bendruomenėje jis niekuomet nekalbėdavo apie tai, ką mokėsi ar apie darbą Kūrėjui.
Kad užsidirbtų pragyvenimui, dirbo ješivoje „Toros ugnis“, esančioje Jeruzalės senamiestyje.
Ir netgi darbo metu visas buvo paniręs į darbą Kūrėjui.
Jis diskutuodavo su ješivos vadovu ar
su kitais mokiniais apie įvairius aspektus, kurie kildavo jam iš
ravo Barucho mokymo.
Vienam draugui jis užsiminė, jog ketina
palikti šitą darbą.
Ir tik po didelių įprašinėjimų atskleisti priežastį, jis pasakė:
„Todėl, kad tai trukdo man dirbti Kūrėjui“.