• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Pirma dalis

Vaikystė ir jaunystė Varšuvoje

Rabi Jehuda Leib aLevi Ašlag gimė 1885 m. (5646 metais 5-tą tišrei mėnesio dieną pagal judėjų kalendorių) rabi Simcha Levi šeimoje.

Jau nuo ankstyvos vaikystės jam buvo skirta tapti didžiu žmogumi.

Jo sūnus pasakojo, kad kai Baal aSulamas buvo septynerių, jis gulėjo lovoje ir staiga jam ant galvos nukrito knyga.

Jis paklausė tėvo, kas tai per knyga.

Tėvas jam atsakė, kad ši knyga angelams, o ne žmonėms.

O vaikas atsakė:

„Jei jau šitą knygą atspausdino, tai ženklas, kad ji skirta visiems žmonėms”.

Tėvas pasakė:

„Bet ne tau”.

Vaikas širdy tarė sau, kad jei knyga atspausdinta, vadinasi ji skirta visiems žmonėms.

Ir nuo to laiko pradėjo domėtis šia knyga.

Tai buvo kabalos knyga ir jos šventa šviesa rado atgarsį jo širdyje ir sieloje. 

Baal aSulamo mama buvo puiki ugdytoja, niekada nebausdavo vaikų jų prasižengimo metu.

Visada palaukdavo keletą dienų, ir tuomet primindavo vaikui tai, ką jis iškrėtė.

Tada ramiais nervais įkrėsdavo jam į kailį, kad pamokytų jį.

Auklėjimas, kurį gavo mūsų mokytojas vaikystėje, neabejotinai didele dalimi prisidėjo prie puikios jo asmenybės susiformavimo.

Pasakojo ponia Bat Ševa Raichberd, mūsų mokytojo duktė:

„Iki dešimties metų mano tėvas ir mokytojas buvo vienintelis vaikas šeimoje. Jis buvo be galo gabus.

Jo tėvai jį labai lepino, bet kartu dėjo visas pastangas, kad būtų tinkamai auklėjamas.

Jie prižiūrėjo, kad jis kiekvieną vakarą eitų laiku miegoti.

Jis apsimesdavo, kad miega ir kai tėvai sumigdavo, atsikeldavo ir užsidegęs žibalinę lempą po stalu, mokydavosi iki aušros. 

Taip augo mūsų mokytojas - šventume ir tyrume.

Nuo jaunumės jo siela labai troško pakilti į aukštumas, į tai, kas paslėpta, išaukštinta.

Jo sielą pakylėdavo ir džiugindavo jausmai ir mintys, susiję su galimybe ateiti prie Kūrėjo artumo, jis troško pažinti tai, kas iš tiesų svarbu, Kūrėjo karalystės esmę.

Mūsų mokytojas jaunystėje mokėsi berniukų ješivoje Varšuvoje ir nuo pat jaunumės gyveno vien tik Toros aplinkoje. 

Jo triūsas ir pastangos Toroje buvo virš žmogaus galimybių ribų.

Miegodavo labai mažai, ir neleisdavo sau užsnūsti, nors kūnas to reikalaudavo, kovodavo su juo, kol priversdavo paklusti dirbti Kūrėjui. 

Jo supratimas Toroje buvo toks didelis ir genialumas toks milžiniškas, kad būdamas dvylikos metų jau žinojo Mišną, o iki sukankant keturiolikai metų, jau gerai išmanė visą Mišną ir Tosafot.

Mūsų švento mokytojo sūnus rabi Baruch Šalom pasakojo:

„Mano tėvas ir mokytojas rabi Baal aSulamas pradėjo mokytis kabalos jau būdamas jaunuolis.

Ir kadangi nenorėjo, kad ješivoje sužinotų, jog jis mokosi kabalos, išplėšdavo lapus iš švento Ari knygos „Ec chaim“ („Gyvybės medis“) ir paslėpdavo juos tarp Gmaros (Talmudo) lapų.

Ir taip mokėsi.

Kai kas nors ateidavo, apversdavo lapą ir tęsdavo Gmaros mokymąsi“.