• אולם עדיין נשאר לנו מקום לשאלה, אם כל תכלית התורה וכל הבריאה, אינה אלא להרים את האנושות השפלה, עד שיהיו ראויים לאותו רוממות הנפלאה – "ולדבקה בו יתברך ויתעלה". היה לו לברא אותנו ברוממות זו, ולא להטריח אותנו ביגיעת הבריאה, התורה והמצוות? בעה''ס, אהבת ה' ואהבת הבריות Tačiau dar lieka klausimas, jei visos Toros ir visos kūrinijos tikslas – „pakelti“ žmoniją į šias nuostabias „susiliejimo su Kūrėju“ aukštumas, kodėl nebuvo galima iškart žmonijos sukurti tokiame lygyje? Ir kodėl dar reikėjo kūriniją apsunkinti didelėmis pastangomis Toroje ir priedermėse? (Baal Sulamas „Meilė Kūrėjui ir meilė žmonėms“)

זהר הקדמת ספר הזהר פקודי אורייתא פקודא תניינא 

Zohar „Toros įsakymai. Antras“

rabi Šimonas ben Jochajus

                                                                (Ištraukos)

                                                                                3.

                                                                            Zohar

Pasakė rabi Elazaras:
Iš tikro baimės (priedermės) negalima užmiršti,
vykdant bet kokią priedermę,
tuo labiau, vykdant meilės priedermę.
Baimės priedermė turi susijungti su meilės priederme.
Kaip ji susijungia?
Meilė – tai gerumas vienos pusės,
t.y. kai Kūrėjas duoda žmogui turtus ir gerumą,
dienų ilgumą, vaikus ir maitinimą.
Ir iš kitos pusės būtina pačiam žmogui sužadinti baimę,
ir bijoti kad neįkristų į nuodėmę,
kad Kūrėjas nepasuktų jam „likimo rato“ kita puse.

Apie tai parašyta:
„Palaimintas žmogus bijantis visada“ ( Mišlei 28 – 14),
nes taip „baimė“ yra visada įjungta į „meilę“.
Todėl reikia sužadinti baimę iš kitos, sunkaus teismo pusės,
t.y. jei žmogus mato, kad ateina sunkus teismas,
reikia sužadinti baimę.

Reikia bijoti Kūrėjo deramai ir nesukietinti širdies.
Apie tai parašyta:
„Sukietinantis širdį, įkris į blogį“ (Mišlei 28 – 14).
Vadinasi baimė turi būti iš dviejų pusių, iš gerumo,
bei meilės pusės, ir iš sunkaus teismo pusės,
bei sujungti abi puses.
Todėl, jei baimė yra įjungta net į gerumo ir meilės pusę,
tada meilė yra tinkama ir tobula.