kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

9 avo

I.M.lav

 
 
 

Uždaryti užduotį

 


9 avo pasninkas


Tai nacionalinio gedulo diena, skausmo dėl abiejų Šventyklų sugriovimo, dėl tremties pradžios ir dėl to atsiradusių bėdų kulminacijos taškas.

Su šia diena susiję penki tragiški įvykiai, kurie taip pat yra išvardinti Taanit traktate.

1. Šią dieną Kūrėjas paskelbė nuosprendį, kuris pasmerkė visus išėjusius iš Egipto mirti dykumoje ir jiems neleista buvo įeiti į Izraelio žemę.

Jų nuodėmė buvo ta, kad kai Moše pasiuntė žvalgus išžvalgyti šalį, jie grįžę ėmė peikti ją, o tauta jais patikėję ėmė burnoti prieš Kūrėją ir netgi abejoti Jo galimybėmis – Jo, Kuris 40 metų rūpinosi visais jų poreikiais dykumoje tam, kad atvesti juos į Izraelio žemę ir nugalėti visas ją apgyvendinusias tautas. 

Tauta aprauda savo skaudžią dalią, kaip pasakojama Toroje: „Ir suriko tauta garsiu riksmu – ir pravirko visa tauta tą naktį“.

O tai buvo naktis į 9 avo ir Kūrėjas, supykęs dėl jų mažo tikėjimo ir betikslės raudos, paskelbė nuosprendį: "Tuščiai verkėte šią naktį, bet verksite šią naktį visose jūsų kartose“.

2-3. Šią dieną buvo sugriautos abi Šventyklos – Pirma ir Antra. Kaip pasakojama Malachim II ir Jeremija knygose, Babilono būriai įsiveržė į Pirmą Šventyklą dar 7 avo, o antroje 9 avo dienos pusėje padegė ją ir ji degė visą naktį iki 10 avo dienos vidurio.

Nežiūrint į tai, kad ugnis rimtai įsiliepsnojo 10 avo, ši nelaimė yra pažymima 9 avo, todėl, kad nelaimės pradžia – sunkiausias dalykas.

Todėl iki pat 10 avo vidurdienio negeriamas vynas ir nevalgoma mėsa, nesikerpama ir nekeliamos vestuvės.

Antrąją Šventyklą sugriovė Titas, romėnų karvedys 9 avo dieną.

4. Šią dieną krito Beitaras. Bar-Kochbos sukilimo metu šioje labai gerai įrengtoje tvirtovėje pasislėpė tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų.

Beitaro tvirtovės kritimas buvo Izraelio šalies sugriovimo finalas: šimtai tūkstančiai judėjų žuvo, šimtai tūkstančių buvo paimti į nelaisvę, šalis ištuštėjo...

Prie to dar prisidėjo dvasinė katastrofa: Beitaras buvo vienas iš Toros mokymo centrų, ir su jo žlugimu buvo sugriautas vienas svarbiausių dvasingumo šaltinių.

5. Po Bar-Kochbos sukilimo numalšinimo romėnų valdžia dėjo didžiausias pastangas tam, kad sunaikintų bet kokius judėjų buvimo Izraelio šalyje pėdsakus: pačią šalį romėnai ėmė vadinti Palestina (pagal vienos nedidelės tautos pavadinimą, kuri kadaise gyveno pakrantės ruože šalies pietuose ir tuo metu jau buvo visai išnykusi).

Romiečių taikiniu tapo pati Jeruzalės širdis: jie išarė visą miesto teritoriją, beveik nepalikdami jokių jo pėdsakų.

Jeruzalės teritorijoje jie pastatė naują miestą, kurį pavadino „Elija Kapitolina“. Patys to nežinodami, romėnai įgyvendino pranašo Michos pranašystę, kuri aprašoma pranašo Jeremija knygoje (26:18): „Cionas tarsi laukas bus suartas“. Šie įvykiai, kaip ir keturi buvę prieš tai, įvyko 9 avo dieną.

Aukso veršio nuodėmė, padaryta 17 tamuzo, ir žvalgų nuodėmė, padaryta 9 avo – šie įvykiai apsprendė po daugelio amžių įvykusį dvasinės ir politinės Izraelio tautos laisvės praradimą.

9 avo pasninkas prasideda su saulėlydžiu ir tuo atžvilgiu jis prilygsta tik Jom-Kipuro pasninkui, kai pasninkaujama taip pat visą parą.

Taip pat ir savo apribojimais šis pasninkas panašus į Jom-Kipuro pasninką: tą dieną negalima valgyti, gerti, praustis, avėti odinės avalynės, ir turėti intymius santykius. 

Paskutinės trapezos metu prieš prasidedant pasninkui (seuda mafseket) priimta valgyti virtą kiaušinį – kaip gedulo simbolį.

Kiaušinis pavilgomas į pelenus – Šventyklos sudeginimo atminimui.

Šios trapezos negali valgyti trys vyrai prie vieno stalo, kad jiems nereikėtų atlikti „zimun“.

9 avo vakare į sinagogą einama apsiavus medžiaginiais arba guminiais batais.

Po „Maarivo“ visi sėdasi ant grindų arba ant žemų suoliukų ir prie neryškaus apšvietimo skaito Megilat Eicha, kurios autoriumi pagal tradiciją laikomas pranašas Jeremija.

Su ypatinga melodija, tyliu balsu skaitomi šios knygos žodžiai, pripildyti skausmo ir liūdesio.

Keturios jos dalys yra sudarytos achrostiko principu pagal hebrajų abėcėlės raidžių tvarką.

Paskutinį posmelį skaito visa bendruomenė kartu ir garsiai: „Sugrąžink mus, Kūrėjau, pas Save – ir mes sugrįšime, atnaujink mūsų dienas, kaip anksčiau!“

Tuo būdu skaitymas yra užbaigiamas optimistine gaida – paguodos viltimi.

Po to yra skaitomi „kinot“ – gedulingos elegijos, ir visi išsivaikšto po namus, nepasveikinę vieni kitų – kas yra būdinga gedintiems.

Juk žodis šalom yra vienos šaknies su žodžiu šlimut („tobulumas“), o ši diena yra toli nuo tobulumo.

Ryte, po „Šacharito“ keletas valandų yra paskiriama „kinot“, surinktų į specialų rinkinį, skaitymui.

Kaip priimta gedulo metu, tą dieną nesirišamas „tfilinas“, ir nesigaubiama „talitu“.

Rytinės maldos metu Toros skaitymui kviečiami trys žmonės – skaitomas ketvirtas Toros knygos Dvarim skyrius, kurioje Moše perspėja tautą apie nelaimes, kurios jų laukia, jei jie nusigręš nuo savo Kūrėjo: „Kai susilauksi vaikų ir anūkų ir galutinai įsitvirtinsi savo žemėje...“ Šios dienos „haftara“ – 8 ir 9-tas pranašo Jeremija knygos skyriai, išreiškiantys skausmą dėl sugriautos Šventyklos ir aprašantys prasidėjusią tremtį.

„Kinot“ skaitomi po Toros skaitymo.

Čia atsiskleidžia nelaimių ir pasiaukojimo dėl Toros paveikslas nuo Pirmos Šventyklos sugriovimo ir iki Beitaro užėmimo.

„Kinot“ pasakoja apie dešimties didžiausių Toros išminčių mirtį nuo romėnų rankos, apie trijų judėjų bendruomenių žūtį kryžiaus žygių epochoje.

Paskutinė „kinot“ rinkinio dalis – tai rabi Jehuda Halevi [1] poemos apie Šventyklos sugriovimą, persunktos meile Cionui ir Izraelio žemei.

Po „kinot“ vėl skaitoma Megilat Eicha.

Iki pat vidurdienio sėdi ant žemės ar ant mažų suoliukų, o po vidurdienio susirenka maldai „Mincha“, prieš kurią jau užsiriša „tfiliną“ ir apsigaubia „talitu“.

„Minchos“ metu skaitomos ir tos ištraukos, kurios buvo praleistos „Šacharito“ metu.

Po „Ašrei“ skaitoma Tora ir „haftara“ – tos ištraukos, kurias priimta skaityti pasninkų metu.

„Šmone esre“ maldoje į tą palaiminimą, kuriame prašoma atstatyti Jeruzalę, įtraukiama malda: „Paguosk, Kūrėjau, tuos, kurie gedi dėl Ciono ir Jeruzalės“.

O užbaigiama ji taip: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, paguodžiantis Cioną ir atstatantis Jeruzalę“.

Po to, kaip ir bet kurio kito visuomeninio pasninko metu, yra skaitoma „Atsakyk mums“.

„Minchoje“, skirtingai nei „Šacharit“, kohenai išeina palaiminti tautą.

Dienai baigiantis yra meldžiamasi įprastas, kasdieniškas „Maarivas“, tada laiminamas mėnulis ir pasninkas užbaigiamas vakariene iš pieno produktų (kadangi, kaip buvo minėta, iki sekančios dienos – 10 avo – vidurdienio negalima valgyti mėsos).

Jei 9 avo sutampa su Šabatu, pasninkas perkeliamas į sekmadienį, ir jis prasideda iš karto pasibaigus Šabatui.

Tokiu atveju galima valgyti mėsą ir gerti vyną jau sekmadienį vakare, pasibaigus pasninkui ir nuo tada jau galima taip pat kelti vestuves.





[1] Rabi Jehuda Alevi – žinomiausias judėjų viduramžių poetas, filosofas ir gydytojas. Gimė 1073 m. Toleda mieste Ispanijoje. Mokėsi kelių Ispanijos miestų ješivose. Gyveno Granadoje, bet didžiausią gyvenimo dalį praleido Kordovoje, kur vadovavo akademijai, kurioje buvo mokomasi Talmudo, Toros, filosofijos.

Tarp 1135 ir 1140 m. paliko Kordovą ir patraukė į Izraelį, į kurį veržėsi visą gyvenimą. Pasakojama, kad pasiekęs Jeruzalės vartus ir pamatęs jos griuvėsius, rabi Jehuda uždainavo savo įžymiąją elegiją „Cione, nejau tau nerūpi tavo kalinių likimas?“ Mus pasiekė daugiau nei 800 Rabi Jehuda Alevi eilėraščių, iš kurių didžioji dalis – maldos, skirtos Kūrėjui, elegijos apie Šventyklos sugriovimą ir t.t. Jų išskirtinis bruožas – turinio gilumu ir ypatingu emocionalumu. Jo knyga „Kuzari“, kurioje įrodinėjamas judėjų religijos pranašumas, tapo kertiniu judėjų filosofijos akmeniu.