kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



Galutinis ištaisymas


Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo tai, ką girdėjo iš rabi Davido Meincbergo:

„Paskutinėmis admor iš Prusovo gyvenimo dienomis pas jį atėjo trys iškiliausi jo mokiniai.

Vienas jų buvo Baal aSulamas.

Jie mokytojui pasakė, jog mano, kad jau pabaigė savo vidinį ištaisymo darbą.

Paklausė jų admor iš Prusovo:

„Ir ką jūs ketinate daryti?“.

Du mokiniai tylėjo. Tačiau mūsų mokytojas Baal aSulamas atsakė:

„Mano nuomone, turiu ieškoti daugiau dvasinio darbo“.

Admor iš Prusovo jiems atsakė:

„Tiesa, kad baigėte savo dvasinį darbą, bet tik tu (jis parodė į Baal aSulamą) gali turėti mokinių“.

Kai jie išėjo iš rabi kambario, tie du mokiniai pasakė mūsų mokytojui:

„Po viso darbo, kurį atlikome ir visų pastangų, kurias įdėjome savęs ištaisyme, vėl turime viską pradėti iš pradžių? Šiame pasaulyje mums nebėra ko ieškoti, nes mes jau užbaigėme savo darbą“.


Ir iš tikrųjų, mažiau nei po dviejų savaičių, šie du rabi Prusovo mokiniai mirė. O mūsų mokytojas surinko grupę mokinių ir pradėjo Toros pamokas.  


„Nuolankiai eiti su savo Kūrėju“ (Micha 6:8)


Ravas Baruchas Šalom pasakojo, kad jo tėvas Baal aSulamas keldavosi kiekvieną naktį ir mokindavosi iki aušros.

Jei užsnūsdavo, „bausdavo“ savo kūną, įmerkdamas kojas į ledinį vandenį. Jis geriau kentėdavo fiziškai, bet neužmigdavo.

Dar pasakojo Ravas Baruchas, kad bendruomenės nariai Varšuvoje greitai atkreipė dėmesį į Baal aSulamą ir ėmė rodyti jam pagarbą ir dėmesį.

Tai matydamas, mūsų mokytojas nutarė imtis veiksmų, kad nutrauktų šį jo aukštinimą, nes norėjo išlikti visiškame kuklume.

Todėl kartą, kai jis atvyko į Mokymo namus ir išgirdo žmonių, besižavinčių juo kalbas, atsistojo ir garsiai pasakė:

„Gal jūs manote, kad aš esu pilnas gyvuliškų aistrų, kaip jūs ir miegu kiauras naktis, kaip gojus? Iš tikrųjų, aš žadinu aušrą, o ne aušra žadina mane, ir ne tik šią naktį, o kiekvieną naktį…”.

Išgirdę tai susirinkusieji labai pasipiktino ir jis iškart prarado pagarbą jų akyse, nes visi „suprato“, kad jis pilnas išdidumo…

Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo: „Rivka Ruiza, mūsų švento mokytojo žmona, pasakė man:

„Rabi buvo užsivėręs nuo šio pasaulio. Ir pasaulis jo visiškai nepripažino, nes jis buvo kuklus visame kame, ką bedarytų.

Tačiau aš jį pažinojau ir galiu jums papasakoti, kad vidurnaktį, kai atsikeldavo mokytis Toros, jis sau į batus dėdavo akmenukus iš krosnies, arba merkdavo kojas į vandenį su ledu ir visa tai tam, kad neužmigtų”.

Mūsų mokytojo dukra Bat Ševa Raichberd pasakojo:

„Mano tėvas fiziškai buvo labai stiprus ir tvirtas vyras, todėl jo kūnas reikalavo daug miego.

Tačiau jis kūno „nelepino“ ir griebdavosi visų įmanomų gudrybių, kad atsikeltų pirmą valandą nakties.

Aš prisimenu, kad dažnai mano brolis rabi Baruchas, būdamas paauglys, nemiegodavo iki pirmos nakties, kad pažadintų mūsų tėvą jo kasdieniniam Toros darbui ir mokymuisi.” 

Žinoma, gerbiamas skaitytojas gali nusistebėti ir paklausti savo širdyje, kaip įmanoma pasiekti tokią pakopą?

Tačiau čia viskas priklauso tik nuo vieno dalyko: kuo labiau žmogus pripažįsta Kūrėjo svarbumą, tuo labiau jis pasiruošęs pašvęsti save Kūrėjo noro vykdymui.

Svarbiausias dvasinio darbo aspektas – iškelti Kūrėjo svarbumą, ir būtent šito žmogus turi siekti. Tai reiškia, kad būtina susikoncentruoti tame tiek maldoje, tiek mokymosi metu, tiek ir visose kitose būsenose.

Pavyzdžiui, prieš pradėdamas skaityti „Psukei de Zimra“ (rytinių maldų dalis, skirta Kūrėjo šlovinimui), žmogus turi galvoti: maldos žodžiuose aš noriu rasti Kūrėjo garbę ir kad man šviestų ypatinga Kūrėjo didybės šviesa. Ir taip visose kitose situacijose.

Ir žinoma, melstis, kad Kūrėjas įdėtų į žmogaus širdį tikėjimą Kūrėjo didumu ir išaukštinimu.

Dar prieš tai, kol Baal aSulamui atsivėrė slaptas mokytojas (apie jį bus rašoma toliau), jis jau įtemptai mokėsi kabalos išminties, ir buvo puikus visų Ari raštų, šventojo Zoharo ir Ramako (Rabi Moše Kordovero) raštų žinovas.

Nuo pirmos valandos nakties iki ryto savo išrinktiesiems mokiniams jis vesdavo slaptas pamokas. 

Buvo iškėlęs mokiniams sąlygą, kad jie nei vienam žmogui neatvers, jog  jis veda jiems šias pamokas ir mokosi iš šių knygų.