• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם כָּל דִכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכל, כָּל דִצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח הָשַׁתָּא הָכָא, לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל הָשַׁתָּא עַבְדֵי, לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חורִין. מהגדה של פסח Štai mano vargo duona, kurią mano tėvai valgė Egipto žemėje, kiekvienas alkanas – ateis ir pavalgys, kiekvienas, norintis padaryti Pesachą (Peršokimą), ateis ir padarys. Šiais metais – čia, kitais metais – Izraelio žemėje, šiais metais – vergai, kitais metais – laisvi. (Iš Pescho Agados)

הקדמת ספר הזהר פקודי אורייתא פקודא תשיעאה 

Zohar „Toros įsakymai. Devintas“

rabi Šimonas ben Jochajus

                                                     (Ištraukos)

                                                        Zohar

Devinta priedermė yra gailėtis vargšų ir duoti jiems labdarą (טרף – (teref) grobį).
Parašyta: „Padarysim žmogų pagal atvaizdą (בצלמנו – becalmenu ),
pagal būdą (כדמותנו – kidmutenu)“ (Berešit 1 – 26).

„Padarysim žmogų“ iš dviejų dalių,
sudarytą iš vyro ir moters,
t.y. „pagal atvaizdą“ – turtingus,
ir „pagal būdą“ – t.y. vargšus.

Tai reiškia, kad vyriškos pusės žmogus – turtingas,
o iš moteriškos pusės – vargšas.
Kaip ir gyvenime jie yra susijungę,
gailisi vienas kito,
duoda vienas kitam,
bei daro vienas kitam gerumą.

Taip žmonės ir „apačioje“ turi būti turtingi ir vargšai susijungę kartu,
tam, kad duotų vienas kitam,
ir suteiktų vienas kitam gerumą.

Šią paslaptį radome karaliaus Šlomo knygoje.
Tas, kas padeda vargšui visa širdimi,
to atvaizdas nepakinta,
lyginant su pirmo Adamo atvaizdu, niekada.
Ir todėl, kad jame yra įspaustas „žmogaus atvaizdas“,
jis valdo (šiuo atvaizdu) viso pasaulio gyvius.

Kaip parašyta:
„Siaubą ir baimę kelsite visiems žemės gyviams“ (Berešit 9 – 2).
Todėl visi dreba ir bijo prieš tą „atvaizdą“, kuris yra įspaustas žmoguje.
Ir kad tai yra priedermė – gailėtis vargšų,
ši priedermė yra labiau išaukštinta už kitas priedermes,
nes ji pakelia žmogų iki pirmo Adamo „atvaizdo“.

Iš kur mes tai žinome?
Iš Nebuchadnecaro.
Nors jam ir sapnavosi sapnas (kad bus atskirtas nuo žmonių),
tol kol jis gailėjo vargšų, sapnas neišsipildė.
Tačiau, kai tik nustojo gailėtis vargšų, parašyta:
„Dar žodžiai buvo karaliaus burnoje“ (Daniel 4 –28),
iškart pasikeitė jo atvaizdas ir buvo atskirtas nuo žmonių.

Todėl ir parašyta: „Padarykim žmogų“.
Ir dar parašyta:
„Žmogaus vardas, pas kurį dariau (dirbau) šiandien, yra Boazas“ (Rut 2 – 19).
Abiejuose vietose parašyta „veiksmas“ (darymas),
kas reiškia „labdarą“.