• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

מבוא לספר הזהר  

Pratarmė knygai Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                23.

Prisiminkime, kas paaiškinta aukščiau (17 p.),
kad „Realybę Įpareigojančios Esmės“ prasmę mes negalime suvokti visiškai.
Tai reiškia, kad net materialios esmės, netgi savo esmės mes visiškai nesuvokiame, tuo labiau „Įpareigojančio Realybę“.

Taip pat išsiaiškinome, kad pasaulis Acilut yra „forma“, o trys pasauliai B – J – A, tai „forma, apsirengusi materija“.
Iš tikro reikia suprasti, kad mūsų vartojamas pavadinimas „Ein Sof, Palaimintas“ tai nėra bendrai „Realybę Įpareigojančios esmės“ pavadinimas.

Juk yra taisyklė: „Tai, ko nesuvokei, negali apibrėžti ar pavadinti“.
Dar sakėme, kad penki mūsų jutiminiai organai ir vaizduotė visai nepateikia mums nieko iš aspekto „esmė“, netgi materialioje esmėje.
Todėl kaip gali atsirasti net mintis apie „esmės“ prasmę, tuo labiau apie Patį „Įpareigojantį realybę“?

Čia mes turime suvokti „Ein Sof , Palaimintas“ pavadinimą, išeinant iš mūsų apibrėžto Trečio apribojimo.
Tai reiškia, kad viskas, kas pasakyta knygoje Zohar, yra pasakyta santykyje su sielomis.
Tuo būdu, kad netgi pavadinimas „Ein Sof, Palaimintas“ nėra suprantamas iš aspekto,
kaip pats iš savęs.
Tačiau ši sąvoka suprantama iš to, kaip visi pasauliai ir visos sielos yra įjungti į „Ein Sof, Palaimintą“, kūrimo minties paslaptimi iš aspekto „galutinis veiksmas pradinėje mintyje“.

Tai yra ir „ryšys“, kuriuo sujungta visa kūrinija iki Galutinio jos ištaisymo, ir tai vadinasi – Ein Sofas Palaimintas.
Tai ką mes pavadinome („Įvade į knygą Zohar“, 13.p.) „Pirma“ sielų būsena.

Iš tikro tai yra ta būsena, kai visos sielos yra įjungtos į Kūrėjo realybę,
ir yra pripildytos visais įmanomais malonumais ir gerumais,
kuriuos gaus faktiškai (realiai) „Galutiniame ištaisyme“.

                                                             24.

Paaiškinsime tai iš mūsų pasaulio pavyzdžio, apie žmogų, norintį pastatyti gražų namą.
Pirmiausia žmogus mintyse mato nuostabų namą su visais kambariais ir detalėmis,
koks jis bus po užbaigimo.
Po to žmogus sugalvoja programą, kad galėtų įgyvendinti visas detales,
kurias jis vėliau paves atlikti darbininkams iš medžio, akmens, geležies ir pan., atitinkamu laiku.
Tada žmogus vykdo namo statybą jau veiksmu, kol užbaigia, kaip ir buvo pas jį pirmame sumanyme.

Ir žinok, kad Ein Sof Palaiminto aspektas, tai pirma mintis, kurioje jau buvo visos kūrinijos detalės galutinėje formoje.
Tačiau pavyzdys su namu neatitinka pilnai norimo pavaizduoti,
nes pas Kūrėją ateitis ir dabartis yra visiškai lygios.
Tai reiškia, kad viena Kūrėjo mintis užbaigia visą „statybą“, ir Jam nereikia „veiksmų“ ir „įrankių“, kaip mums, todėl pas Kūrėją mintis yra jau faktiškai egzistuojanti realybė.

Ir Acilut pasaulis, tai kaip programa su visomis detalėmis, tai kas paskui atsivers veiksme,
kai bus pradėta „statyba“.
Tačiau reikia suprasti, kad šie du aspektai „pirma mintis“ – Ein Sofas Palaimintas ir „programa“ – Acilut pasaulis, kuri tik paskui bus realizuota savo laiku, nėra ten nieko visai iš kūrinijos aspekto. Tai reiškia, kad viskas ten tik „potenciale“ – „jėgų aspekte“, ir ten visai nėra nieko faktiško.
Kaip panašiai ir pas žmogų, kuris galvoja apie statybą su visomis detalėmis iš medžio, akmens ir geležies, tai kol kas yra tik „minties materija“, ir faktiškai iš medžio, akmens ir geležies ten nėra nieko.
Ir visas skirtumas yra tame, kad pas žmogų, programa mintyse visai nesiskaito konkrečia realybe.
Tačiau Kūrėjo mintyje tai konkreti realybė, žymiai „realesnė ir konkretesnė“,
nei ta realybė, kurią kūriniai skaito „faktiška ir realia“.

Išaiškinome Ein Sofo Palaiminto ir Acilut pasaulių paslaptį.
Tai reiškia, kad viskas čia yra kalbama tik sąryšyje su kūrinių sukūrimu.
Tačiau, kai kūriniai dar yra tik „potenciale“ – „mintyje“,
ir dar nėra nei trupučio atvertas jų faktiškumas.
Kaip pateikėme pavyzdį apie žmogų, sugalvojusį namo statybos programą,
kurią jis tik nori įgyvendinti.
Todėl iš medžio, akmens ir geležies čia dar nėra visai nieko.

                                                                25.

Ir trys pasauliai Brija, Jecira, Asija ir mūsų pasaulis, tai realizavimas „potencialo“ – „minties“ į veiksmą.
Kaip žmogus, norintis pastatyti namą, jau konkrečiai imasi darbo,
t.y. aprūpina statybininkus medžiu ir akmenimis, bei kitomis statybinėmis medžiagomis,
iki namo užbaigimo.

Todėl „Dieviškumas“ šviečia pasauliuose B – J – A, tokiu dydžiu, kokį turi gauti sielos,
kad ateitų prie savo išbaigtumo.
Tai reiškia, kad dieviška šviesa „apsirengia“ dešimtyje k – ch – b – ch – g – t – n – h – j – m „indų“. Ir tai jau yra konkretūs „indai“, lyginant su Kūrėjo šviesa.
Iš tikro „indai“ jau nėra „Dieviškumas“, tačiau pastoviai atsinaujinantis aspektas pagal sielų reikmes.