kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Dešimt atgailos dienų ir Gedalijos pasninkas

I.M.lav

 
 
 

Uždaryti užduotį

 


Dešimt atgailos dienų


Talmude, traktate Roš-Ašana, sakoma, kad per Roš-Ašana danguje atverčiamos trys knygos.

Į pirmąją įrašomi vardai teisuolių, kuriems dovanojamas gyvenimas ateinančiais metais, į antrąją – vardai nusidėjėlių, pasmerktų mirčiai, o į trečiąją įrašomi vardai „viduriniųjų“ – tų, kurie savo sąskaitoje turi ir gerų, ir blogų darbų, ir nuosprendžio vykdymas jiems atidedamas nuo Roš-Ašana iki Jom-Kipur.

Tad nuo jų pačių priklauso, ar pavyks atlikti reikiamą atgailą ir tuo pačiu užsitarnauti gerą nuosprendį.

Pasakyta pranašo Ješaja knygoje: „Ieškokite Kūrėjo tada, kai Jis prieinamas, šaukitės Jo, kai Jis artimas! Tegul paliks nusidėjėlis savo kelią, žmogus neteisus – savo mintis ir sugrįš pas Kūrėją ir Šis pasigailės jo; tegul sugrįžta pas mūsų Dievą, nes Jis didis atleidime“.

Judėjų išminčiai aiškina, kad tai pasakyta apie Dešimt atgailos dienų: Kūrėjas visada artimas mums (nes pasakyta: „Pilna visa žemė Jo šlovės“), tačiau šiomis dienomis – ypatingai. Priimta šiomis dienomis pridėti prie „Šacharit“ ir „Mincha“ maldą „Avinu, malkeinu“.


Gedalijos pasninkas


Sekančią dieną po Roš-Ašana – Gedalijos Pasninkas.

3 tišrei – tai Gedalijos ben Achikamo nužudymo diena [1], jis buvo Babilono caro vietininku Izraelio žemėje po to, kai buvo sugriauta Pirmoji Šventykla, o tauta ištremta į Babiloną.

Šis nužudymas atvedė prie to, kad negausūs judėjai, pasilikę šalyje, galutinai prarado valdžią joje. 

Pranašo Zacharijo knygoje šis pasninkas vadinamas „septintojo mėnesio pasninku“ (nes pagal Torą tišrei mėnuo – septintas metų mėnuo).

Jei Roš-Ašana išpuola ketvirtadienį ir penktadienį, tada Gedalijos Pasninkas perkeliamas į artimiausią sekmadienį (todėl, kad išskyrus Jom-Kipurą, per Šabatą nepasninkaujama).

Pasninkas prasideda auštant ir baigiasi sutemus. Rytinėje „Šmone-esre“ chazanas prideda maldą „Aneinu“ („Atsakyk mums“); kai iš „aron kodeš“ išimamas Toros ritinys, visi išvardija „13 Dieviškojo gailestingumo principų“ (kaip per Roš-ašana) ir skaito tą ištrauką, kuri paprastai skaitoma per pasninką.

„Minchos“ metu „Aneinu“ sako visa bendruomenė palaiminime „Įsiklausantis į maldą“.


Šabat šuva


Šabatas tarp Roš-Ašana ir Jom-Kipur vadinasi Šabat šuva pagal pirmąjį „haftaros“, kuri skaitoma šią dieną, žodį: „Sugrįžk, Izraeli, [Šuva, Israel...] pas Kūrėją, tavo Dievą – nes klumpi tu savo nuodėmėse“.

Šis Šabatas taip pat vadinamas Šabat Tšuva – „Atgailos Šabatas“ – todėl, kad jis išpuola per Dešimt atgailos dienų.

Priimta, kad bendruomenės rabinas šį Šabatą pasisako sinagogoje, kviesdamas žmones atgailai.

Tšuva, „sugrįžimas-atgaila“, apjungia tris momentus: nuodėmės pripažinimą, atgailą ir atsižadėjimą nuo jos; išpažintį ir sprendimo priėmimą ateičiai.

Pirmiausiai reikia pripažinti, kad esi nuodėmingas.

Jokiu būdu negalima savęs apgaudinėti – kaip pasakyta pranašo Jeremijo knygoje (2:35), Kūrėjo, besikreipiančio į Izraelio bendruomenę, vardu: „Tu sakai: aš – švari, nes nusisuko Jo pyktis nuo manęs! Tai štai aš teisiuosi su tavimi už tai, kad tu sakai: aš nenusidėjau!“

Mes turime gailėtis dėl to, ką padarėme ir atsižadėti nuo šito.

Ir taip pat būtina dar išpažinti padarytas nuodėmes prieš Kūrėją, nes išpažintis – tai vienas iš Toros priesakų.

Tam, kad padaryti atgailą pilnai, reikia dar prisiimti įsipareigojimus ateičiai: niekada daugiau nekartoti blogų poelgių.

Jėgą, būtiną atgailai ir padarytų nuodėmių ištaisymui, davė mums, Savo didžia malone, Pats Kūrėjas, „mokantis nusidėjėlius teisingo kelio“ – leidžiantis jiems atversti naują, švarų savo gyvenimo puslapį.






[1] Gedalja ben Achikam – faktinis Judėjos valdytojas du mėnesius po Pirmosios Šventyklos sugriovimo, paskirtas Babilono caro Nevuchadnesaro. Užmuštas Išmaelio ben Netanijos, Judėjos carų giminaičio, kurį kaimyninės tautos kurstė sukilti prieš Babiloną.

Po šio įvykio paskutiniai Judėjos gyventojai – ir jų tarpe pranašas Jeremija – pabėgo į Egiptą, o Judėjoje buvo sunaikinti paskutiniai judėjų valstybingumo pėdsakai.