kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וכאשר חוטא חטא הראוי להכרת, נכרת אותו ענף מהגוף האילן ונשאר נפרד ממנו ועומד בעולם הזה כרוח הבהמה. רח''ו שערי קדושה Todėl, kai žmogus daro sunkią nuodėmę, ši „šaka“ yra „nukertama“ nuo „šaknies“, ir pasilieka mūsų pasaulyje kaip „gyvuliška dvasia“ (רוח בהמה – ruach behema). (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Jom-Kipur

I.M.lav

 
 
 

Uždaryti užduotį

 


Šventosios dienos išvakarės


Jom-Kipuro išvakarėse nėra sakomi „Tachanunas“ ir „Avinu, malcheinu“ ir skaitomi tik kai kurie „Slichot“, nes tą dieną yra jaučiamas džiaugsmas, sumišęs su baime: džiaugsmas dėl nuodėmių atleidimo galimybės šią Teismo dieną.

Daug ir skaniai valgyti šią dieną – priedermė.

Sako išminčiai, kad tam, kas gausiai valgo ir geria Jom-Kipuro išvakarėse (tai yra 9 mėnesio tišrei dieną), tai užskaitoma, lyg jis būtų pasninkavęs dvi dienas (9 ir 10 tišrei).

Toroje parašyta: „Ir apribokite savo sielas... devintą šio mėnesio dieną“. 

Neaišku: kodėl devintą dieną – juk Jom-Kipuro pasninkas išpuola dešimtąją tišrei dieną?

Tačiau reikalas tame, kad pasiruošimas Jom-Kipuro pasninkui yra neatskiriama paties pasninko dalis. 

Per Jom-Kipurą priimta rengtis baltai, kas simbolizuoja apsivalymą.

Pranašo pasakyta: „Jei jūsų nuodėmės bus raudonos kaip purpuras – taps baltos kaip sniegas, jeigu raudonuos kaip šilkas – taps kaip balta vilna“.

Jei Roš-Hašana išvakarėse dėl kokių nors priežasčių nebuvo atliktas „išsilaisvinimas nuo įžadų“, tai daroma Jom-Kipuro išvakarėse.

Paprotys liepia anksti ryte Jom-Kipuro išvakarėse (arba vieną iš ankstesnių dienų) paimti gaidį (vyrui) arba vištą (moteriai, o jei ji nėščia – ir gaidį, ir vištą) ir atlikti קפרות „kaparot“ – „apsivalymo“ apeigas.

Pageidautina imti baltos spalvos paukščius – apvalymo nuo nuodėmių simbolį. 

Jei nėra vištos ar gaidžio, „kaparot“ galima naudoti ir kitus tinkamus gyvūnus (taip pat ir žuvis) – tačiau ne balandį, nes balandžius nešdavo aukoti Šventykloje. 

Kraštutiniu atveju „kaparot“ apeigas galima įvykdyti su pinigais, kurie po to atiduodami kaip labdara.

Tarp kitko, gaidžius ir vištas, su kuriais atliekamas „kaparot“, taip pat priimta atiduoti stokojantiems.

Šio papročio prasmė išreiškiama  „machzoro“ žodžiais: „Tegul šis apvalymas bus toks pat pilnas, kaip apvalymas, vykdavęs Šventykloje“. 

Šių apeigų metu yra sakomos eilutės iš Tanacho, įeinančios į „machzorą“: nuo „Žmonių sūnūs – belaisviai...“ iki „Aš radau jam išpirką“, o po to sukamas paukštis (ar žuvis) virš galvos ir sakoma tris kartus: „Tai – pakaitalas man, tai – vietoje manęs, tai – mano išpirka! Tegul šio gaidžio likimu taps mirtis, o mano likimu – ilgas laimingas gyvenimas ir taika!“ 

Jeigu „kaparot“ naudojami pinigai, tada vietoje žodžių „ir šis gaidys“ sakoma „šie pinigai bus skirti labdarai...“

Visai šeimai pakanka vieno gaidžio ir vienos vištos: visi vyrai atlieka „kaparot“ su gaidžiu, o visos moterys – su višta.

Kai kurie Toros išminčiai norėjo uždrausti šį paprotį. Rambamas matė „kaparot“ kaip „nejudėjišką paprotį“.

Tos pačios nuomonės prisilaiko „Šulchan aruch“ („Orach chajim“, 605): „O tai, kad Jom-Kipuro išvakarėse kai kurie atlieka „kaparot“... reikėtų uždrausti“.

Ir vis tik „kaparot“ paprotys išlieka – todėl, kad tai sena ir gili tradicija.


„Mincha“ Jom-Kipuro išvakarėse


„Mincha“ šią dieną priimta melstis anksti – iš karto po pusiaudienio, kad po maldos, kol dar saulė aukštai, pabaigti paskutinę dienos trapezą, seuda amafseket.

Šios „Minchos“ „Šmone esre“ – tai įprasta kasdieninė „Šmone esre“, vienok prie tos jos dalies, kurią visa bendruomenė sako pašnibždomis, reikia prijungti וידוי „Vidui“ („išpažintis“) – pačios atgailos esmės išraišką.

Jom-Kipuro metu „Vidui“sakoma 10 kartų: du kartus per „Maarivą“, du kartus per „Šacharitą“, du kartus per „Musafą“, du kartus per „Mincha“, vieną kartą per „Neila“ – ir dar vieną kartą per „Mincha“ Jom-Kipuro išvakarėse.

Šią dieną priimta aukoti labdarai daugiau pinigų, nei įprasta.

Po „Minchos“ pasineriama į „mikve“, apsirengiama šventiniais drabužiais ir pradedama seuda amafseket.

Pažodinis šio pavadinimo vertimas – „atskirianti trapeza“: jis atskiria laiką, kai leidžiama valgyti nuo pasninko laiko.

Jos metu rekomenduojama valgyti lengvą, greitai virškinamą maistą.

Seuda amafseket reikia pabaigti vėliausiai pusė valandos iki saulės laidos.

Nes dar reikia suspėti perskaityti „Švarią maldą“ ir „Kol nidrei“, kurios skaitomos prieš saulei leidžiantis! 

Prieš pradedant šių maldų skaitymą, kiekvienam reikia susimąstyti: ar aš iš tiesų paprašiau atleidimo visų, kuriuos įžeidžiau? Ar pašalinau visus nesusipratimus? Užglaisčiau visas nuoskaudas, kurias padariau? 

Svarbu atminti: svarbiausia per Jom-Kipurą – sutvarkyti savo santykius su kitais žmonėmis, santykius su bendruomene.

Jom-Kipur – tai geros valios diena, išperkanti žmogaus nuodėmes prieš Kūrėją, vienok nuodėmes, padarytas prieš kitus žmones, Jom-Kipuras išperka tik su viena sąlyga: jei skriaudėjas sugebės gauti atleidimą iš nuskriaustojo. 

Pasakyta Toroje: „Nes šią dieną būsite jūs išpirkti, būsite jūs apvalyti nuo visų jūsų nuodėmių prieš Kūrėją“ – tai yra, atgailos pakanka tik išpirkimui tų nuodėmių, kurios yra „prieš Kūrėją“, tačiau išpirkimui nuodėmių, padarytų kito žmogaus atžvilgiu, neužtenka vien tik atgailos.

Jas reikia ištaisyti veiksmais.

Priimta, kad prieš eidamas į sinagogą, šeimos galva palaimina visus vaikus: kiekvieną atskirai, dėdamas dešinę ranką ant jo galvos ir sakydamas tą palaiminimą, kuriuo laimina liaudį kohenai, ir pridurdamas: „Te padarys tave Dievas panašų į Efraimą ir Menaše... Ir duos tau Valdovas gausą, palaiminimą ir sėkmę visuose tavo užsiėmimuose, ir užrašys, ir sutvirtins šį užrašą antspaudu geram ir ilgam gyvenimui tarp visų teisiųjų, visos Izraelio tautos tarpe – „amen! “

Per Jom–Kipurą uždrausta: valgymas ir gėrimas, prausimasis, tepimasis aliejais ir kremais, odinės avalynės nešiojimas ir intymūs santykiai.

Odinės avalynės nesiauna todėl, kad jinai primena apie bendrą nevalingą nuodėmę: užmušimą ir kančių sukėlimą gyvūnams, iš kurių odos ši avalynė padaryta.

Vietoje odinės galima autis guminę ar medžiaginę avalynę. 


„Švari malda“


Užsidėti „talitą“ ir perskaityti „Kol nidrei“ būtina dar dieną, todėl į sinagogą reikia ateiti dar prieš saulės laidą.

Rengiantis „talitu“ sakomas įprastas palaiminimas – tas, kuris visada sakomas ryte, prieš „Šacharit“: „Palaimintas... pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs mums apsivilkti „cicitu“!“

„Machzore“ Jom-Kipuro dienai prieš „Kol nidrei“ atspausdinta „Švari malda“ – širdingas, intymus pokalbis su Kūrėju apie tai, kas nutiko mums praeityje, apie tai, kad jis mus pasirinko, apie atlygį ir bausmę...

O jos pabaigoje – vilties dėl geros ateities išreiškimas: „O Tu juk sutvėrei žmogų tam, kad galiausiai duoti jam gėrį, ir sukūrei jo sieloje du potraukius, potraukį gėriui ir potraukį blogiui – kad būtų jam pasirinkimo laisvė tarp gėrio ir blogio, kad atlyginti jam už gerą pasirinkimą, nes taip liepė Tavo išmintis, taip parašyta Toroje: „Žiūrėk, aš dedu priešais tave šiandien gyvenimą ir gerumą, mirtį ir blogį – taigi rinkis gyvenimą!“ Ir štai aš, mano Dieve, nesiklausiau Tavęs ir ėjau paskui savo blogus potraukius, pagal savo širdį, aš paniekinau gėrį ir išsirinkau blogį. Aš ne tik neištyrinau savęs – bet suteršiau save...“

Ir dar: „Ir štai, Kūrėjau, mano Dieve, Tau gerai žinoma, kad visose mano nuodėmėse ir prasižengimuose nebuvo ketinimo supykdyti Tave, sukilti prieš Tave – aš tiesiog ėjau paskui mano blogojo prado patarimus, kuris visada, kiekvieną dieną stato žabangas mano kelyje. O aš – vargšas, skurdžius, kirminas, o ne žmogus, per daug silpnas, kad atsilaikyti prieš jį. Sunkus darbas, kad išmaitinti šeimą, rūpesčiai ir nerimas užspaudė mane. Ir kadangi Tau gerai žinoma visa tai, o taip pat, kad „nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris nenusidės“, - Savo didžiu maloningumu Tu davei mums vieną dieną metuose, didžią ir šventą dieną, šį Jom-Kipurą, mūsų gerovei, kad mes grįžtume pas Tave, kad išpirkti visus mūsų prasižengimus ir išvalyti mus nuo mūsų nešvarumo...“

Pabaigus šią maldą yra prašoma: „Švarią širdį duok man, o Viešpatie, ir ištikimybės dvasią atnaujink manyje!“

Su šia viltimi pradedama „Kol nidrei“.


„Kol nidrej“


Prieš pradedant šią maldą, atveriamas „aron kodeš“ ir pakviečiami du gerbiami bendruomenės nariai.

Jiems suteikiama garbė paimti į rankas po Toros ritinį ir atsistoti chazanui iš kairės ir iš dešinės.

Priešais atvertą „aron kodeš“ visa bendruomenė stovint triskart pakartoja eilutę: „Šviesa paskleista teisuoliams ir tiesiems – džiaugsmas “.

Chazanas skelbia: „Dalyvaujant Dangaus tribunolui ir Žemės tribunolui, Kūrėjo ir bendruomenės leidimu duodama teisė melstis kartu su nusidėjėliais“.

Po to sinagogoje skamba tyli, švelni maldos „Kol nidrei“ melodija.

Ši malda kalba apie tai, kad jei kas nors išreikš žodžiu ar savo darbais padarys ką nors, kas nesuderinama su judaizmo pasaulėžiūra, visi turi žinoti, kad tai neatitinka jo tikrųjų paskatų, kad tai padaryta tik dėl spaudimo iš išorės – visuomeninio ar kokio kito.

Tačiau žmogaus siela pilnai atsidavusi Kūrėjui ir Jo Torai – kad jis prieš savo valią turi veidmainiauti spaudžiamas aplinkybių...

Malda „Kol nidrei“ ir tikriausiai jos puiki melodija, atsirado inkvizicijos epochoje Ispanijoje.

Tais laikais buvo judėjų, kurie vedini inkvizicijos baimės perėjo į krikščionybę.

Jie neišlaikė išbandymo, nežengė ant laužo – savo tikėjimo aukuro, tačiau vis dėlto išsaugojo pakankamai vyriškumo, kad kartą metuose, per Jom-Kipur, susirinkti rūsiuose ir kitose nuošaliose vietose ir ten iškilmingai-gedulingais maldos garsais išreikšti išsilaisvinimą iš įžadų, primestų jiems dėl aplinkybių: „visus metus negalime vykdyti 613 Toros priedermių ir esame priversti išoriškai elgtis kaip krikščionys – vienok žinokite visi: mes iš anksto atsižadame visų žodžių ir poelgių, prieštaraujančių judėjų tikėjimui, į kuriuos pastūmės mus aplinkybės visų metų bėgyje – nuo šio Jom-Kipuro iki sekančio. Mes buvome ir liekame judėjais!“

Ši jaudinanti, jausminga malda kartojama ir dabar.

Taip pat, kaip išsilaisvinant nuo įžadų, „beit-din“ triskart kartoja: „tu išlaisvintas, tu išlaisvintas, tu išlaisvintas“, chazanas ir visa bendruomenė tris kartus kartoja maldą „Kol nidrei“: iš pradžių tyliai, beveik pašnibždomis, po to garsiau, ir galiausiai pilnu balsu: „Įžadai – ne įžadai, draudimai – ne draudimai, priesaikos – ne priesaikos“.

Ir vėl triskart, kaip išsilaisvinant iš įžadų, bendruomenė paskelbia: „ir bus atleista visai Izraelio sūnų bendruomenei ir prozelitams, gyvenantiems tarp jų – nes visa tauta nežinojo, ką daro!“

Po to seka citata iš Toros: „Ir pasakė Kūrėjas: atleidau Aš pagal tavo prašymą!“ – taip pat tris kartus.

Galiausiai šios dienos šventumas atsispindi palaiminime  „Šeechejanu“. Moterys, kurios jau pasakė jį uždegdamos žvakes, nekartoja jo sinagogoje.

Vyrai turi jį ištarti pašnibždomis pirmiau chazano, kad suspėtų atsakyti „amen“ jam, sakant tą patį palaiminimą garsiai (todėl, kad atsakyti „amen“ pačiam sau negalima).

Toros ritiniai sugrąžinami į vietą ir pradedamas Jom-Kipuro „Maariv“.


„Maariv“


Šioje maldoje yra du pakeitimai, kurie skiria ją nuo kasdienio „Maarivo“. Pirmasis: po eilutės „Šma Israel“ atsakymas į ją: „Palaimintas šlovingas Jo karalystės vardas per amžių amžius“ sakomas visu balsu, o ne pašnibždomis, kaip paprastai. Kodėl? Esmė tame, kad šis atsakymas – dalis maldos, tariamos angelų, ir, sakydami ją, tarsi įsibrauname į jų sritį. Todėl sakome ją pašnibždomis – kad tai nebūtų per daug pastebima. Tačiau per Jom-Kipur  išsivaduojama iš materialumo gniaužtų: nevalgoma, negeriama, kūnas nemaloninamas maudymusi ir tepimusi kremais, atsiskiriama nuo savo antrų pusių ir visą dieną atsiduodama maldai. Visa tai pakelia iki angelų lygio, tad tai  akivaizdžiai pademonstruojama, garsiai pasakant „Palaimintas šlovingas Jo karalystės vardas per amžių amžius“. 

Antras pakeitimas: prieš maldą „Amida“ pasakoma: „Nes šią dieną būsite jūs išpirkti, būsite jūs apvalyti nuo visų jūsų nuodėmių prieš Kūrėją – jūs apsivalysite!“

Chazanas sako „Chaci-kadiš“, ir atsistojama maldai „Amida“, sudarytai iš septynių palaiminimų – kaip per Šabatus ir šventes.

Centrinis palaiminimas – „Karaliau šventas“ – toks pats, kaip ir per Roš-Ašana.

Po „Amidos“ sakoma malda „Vidui“, nuodėmių išpažinimas, kurios didžiąją dalį sudaro padarytų nuodėmių išvardinimas abėcėline tvarka; kai paminint kiekvieną iš jų, kumščiu mušamasi į krūtinę.

Tuo pačiu tarsi priekaištaujama savo širdžiai: tu neatsilaikei prieš pagundas ir tapai šios nuodėmės įvykdymo priežastimi!.. 

Per „Maarivą“ chazanas nekartoja „Amida“, bet vietoj to skaitoma visa eilė himnų, maldų ir giesmių, o taip pat „slichot“, kaip ir prieš Roš-Ašana bei Dešimties atgailos dienų periodu.

Dar garsiai išpažįstamos nuodėmės ir atidaromas „aron kodeš“ dėl „Avinu, malkeinu“ ir 24-to Tehilim skyriaus: „Davido giesmė: Kūrėjui priklauso žemė...“ Po „pilno kadišo“, kurį sako chazanas, skaitomi „Aleinu“ ir „Kadiš jatom“.

Daugelyje bendruomenių prie „Maarivo“ prideda „Vienybės giesmę“ ir „Šlovės giesmę“, kurios išspausdintos daugelyje „machzorų“.

O po to palinkima vienas kitam gero galutinio dangaus sprendimo patvirtinimo (gmar chatima tova!) ir išsivaikštoma po namus, stengiantis neatitrūkti nuo šios šventos dienos nuotaikos. 

Prieš ateinant Jom-Kipurui, be žvakių, kurios uždegamos per Šabatą ir šventes, priimta namuose ir sinagogoje uždegti dar ypatingą žvakę, ner nešama, kuri dega ištisą parą.

Jos šviesa turi priminti šeimos nariams, gulantiems miegoti, apie tai, kad ši naktis – Jom-Kipuro naktis. 


Jom-Kipuro „Šacharitas“


Ryte, kaip paprastai, privalu atlikti ritualinį rankų apiplovimą.

Tačiau reikia nepamiršti, kad per Jom-Kipurą negalima praustis.

Todėl plaunami tik pirštai, kuriais po to galima perbraukti akis – vietoje rytinio apsiprausimo.

Jom-Kipur metu galima nuplauti nešvarumus, bet leidžiama plauti tik užterštą vietą, ne daugiau.

Rytiniai palaiminimai sakomi kaip įprasta, ir „Šacharit“ iki vietos „Palaiminkite“ – tokia pat, kaip per Šabatą ir šventes.

Prieš „Palaiminkite“ skaitomas 130 Tehilim skyrius: „Iš gelmių pašaukiau aš“.

Jau „Šma“ palaiminimuose pradeda atsiskleisti šios dienos ypatingumas: prie jų pridedami ypatingi posmai, o malda „Amida“ – tokia pati, kaip išvakarėse, „Maarivo“ metu, įskaitant nuodėmių išvardinimą.

Chazano „Amida“ maldos pakartojimas – kaip per Roš-Ašana: pridedamos maldos, kurios skaitomos chazano, arba chazano drauge su bendruomene, kai kurios – stovint, kai kurios – sėdint, vienos – prie atverto „aron kodeš“, kitos – prie uždaryto.

Bendras dalykas tarp visų maldų yra jų turinys.

Šiomis maldomis yra išaukštinama Kūrėjo didybė ir Jo valdžia pasauliui. Kūrėjo vardas garbinamas Jo tautos, kuria Jis didžiuojasi: „Izraeliui – Jo ištikimybė, Izraeliui – Jo palaiminimas“...

Ir „slichot“ taip pat skaitoma kartu su nuodėmių išpažinimo pakartojimu – kaip išvakarėse „Maarive“.

Po to išnešami du Toros ritiniai, pirmojo skaitymui kviečiami šeši žmonės,  antrojo – maftiras.

Skaitoma ištrauka iš knygos Vaikra, 16 skyriaus, kur detaliai aprašomas aukščiausiojo šventiko darbas Šventykloje per Jom-Kipur.

Tora pabrėžia: „Ir bus jums šitai amžinu įstatymu: septinto mėnesio dešimtą dieną apribokite savo sielas ir jokio darbo nedirbkite...“

Ištrauka iš antrojo Toros ritinio, kurią skaito maftiras, paimta iš knygos Bemidbar, 29-to skyriaus, joje vardijami aukojimai, kurie buvo atliekami Šventykloje per Jom-Kipur.

„Haftara“ – iš 57-tos ir 58-tos pranašo Ješaja knygų, parodančių tuos, kurie pasninkauja tik dėl vaizdo, be tikros atgailos.

Pranašas reikalauja, kad tarnavimas Kūrėjui būtų išreiškiamas konkrečiais gerais darbais: „Dalinkis savo duona su alkanu, nelaimingus vargetas namo parsivesk; pamatysi nuogą – aprenk jį, ir nuo savo giminaičių nenusisuk... Štai tada pašauksi – ir Kūrėjas atsakys, sušuksi – ir Jis atsakys: Štai Aš!“

Po Toros skaitymo prasideda mirusiųjų paminėjimo ceremonija – „Izkor“.


„Izkor“


Be artimojo mirties metinių dienos, dar keturis kartus metuose skiriame keletą minučių jo atminimui: per Jom-Kipur, Šmini-Aceret, septintąją šventės Pesach dieną ir per Šavuot.

Mūsų kartoje prie „Izkor“ yra padaryti du papildymai, budinantys ir taip nerimstantį skausmą: malda už Holokausto kankinių sielas ir už Izraelio gynybos Armijos karių, kritusių mūšio lauke, sielas.

Priimta, kad žmonės, kurių tėvai gyvi, išeina iš sinagogos „Izkor“ skaitymo metu.


„Musaf“


Šią maldą pradeda chazanas – kaip ir per Roš-Ašana – nuo asmeninio prašymo, nukreipto tiesiai į Kūrėją. „Chaci kadiš“ – ir bendruomenė tyliai pradeda melstis.

„Musaf“, kaip ir likusios „Amida“ maldos šią dieną, sudarytas iš septynių palaiminimų. 

Centrinė jo dalis pašvęsta šios dienos aukojimams, kurių dabar nėra galimybės vykdyti, nes „dėl savo nuodėmių išvaryti mes iš savo šalies ir randamės toli nuo savo žemės.

Ir negalime įvykdyti savo pareigų Šventykloje, Tavo išrinktoje Šventykloje – didžioje ir šventoje, pažymėtoje Tavo vardu, – dėl priešo rankos, sugriovusios Tavo šventovę...“.

Ir kaip likusios dienos maldos, „Musaf“ taip pat baigiasi nuodėmių išpažinimu.

Chazano „Musafo“ pakartojimas sudarytas tuo pačiu principu, kaip ir per Roš-Ašana – perskaitant „Untane tokef“ prieš pradedant „Kduša“.

Jom-Kipuro „Musafo“ ypatybė – šios dienos vyriausiojo šventiko darbo Šventykloje apibūdinimas, kuris vadinasi עב׀דה „Avoda“ („Tarnavimas“).

Kaip matyti iš knygos Vaikra 16-to skyriaus, vyriausiasis šventikas tą dieną buvo ta ašis, aplink kurią koncentravosi visas Šventyklos tarnavimas.

Būtent jis atlikdavo aukojimus, išpirkdamas save, savo šeimą, savo giminę ir visą tautą.

„Avoda“ skaitoma tam tikru motyvu, ir tris kartus „Avoda“ skaitymo metu atliekama tai, kas buvo daroma Šventykloje, kada vyriausiasis šventikas tardavo didį ir šventą Kūrėjo vardą: reikia žemai nusilenkti (pastebėsime, kad tai jau buvo daroma atitinkamoje maldos „Aleinu“ vietoje, prieš „Avoda“.) Po „Avoda“ vėl sakomi „slichot“ ir vėl išvardijamos nuodėmės.

Iš „Musafo“ „slichot“ išsiskiria poema „Šiuos prisiminsiu“, pasakojanti istoriją apie dešimt kankinių, atidavusių savo gyvenimą dėl Kūrėjo vardo ir žuvusių baisia mirtimi nuo romėnų rankų.

„Musaf“ baigiasi kohenų palaiminimu ir himnu, išreiškiančiu viltį: „Šiandien Tu sustiprinsi mus, šiandien Tu palaiminsi mus, šiandien Tu išaukštinsi mus...“


„Mincha“ ir „maftir Jona“


„Mincha“ prasideda Toros skaitymu: iškviečiami trys žmonės, kurių paskutinis – maftiras. Skaitoma ištrauka, kuri yra tiesioginis tęsinys to, kas buvo skaitoma per „Šacharit“.

Jom-Kipuro „Minchos“ „maftir“ turi ypatingą pavadinimą – „maftir Jona“, todėl, kad šį sykį „haftara“ sudaryta iš visų keturių pranašo Jonos knygos skyrių, pašvęstų atgailai, kuri išgelbsti nusidėjėlius nuo baisaus nuosprendžio, jau paskelbto jiems Danguje.

Pranašo Jonos knyga kalba taip pat apie tai, kad Kūrėjas, „Kurio garbės pilna visa žemė“, girdi kiekvieno žmogaus maldas.

Šios maldos „Amida“ – ta pati, kaip šios dienos „Maarive“ ir „Šacharite“, ir du kartus – per maldą pašnibždomis, ir kartojant ją chazanui – išpažįstamos nuodėmės.


„Neila“


Kartą metuose, per Jom-Kipur, prie įprastinių maldų skaičiaus yra pridedama penktoji malda. Tai – malda „Neila“.

Tuo dienos metu, kada ji yra skaitoma, užsidarydavo Šventyklos vartai, kai ji dar stovėjo savo vietoje Jeruzalėje, ir joje baigdavosi tos dienos tarnavimas. 

Tuo pačiu dienos metu užsidaro Dangaus Šventyklos vartai, ir paskutinėmis minutėmis iš visų jėgų meldžiame, kad Gailestingumo vartai neužsidarytų: „Atidaryk mums Vartus, kai Vartai užrakinami, nes jau baigiasi diena!“ Ypatingas, savitas motyvas, supintas iš liūdesio ir vilties, daug kartų pasikartoja maldoje „Neila“.

„Neila“ prasideda nuo „Ašrei“ bei „Ir ateis Išvaduotojas“.

Tik vienas žodis pakeičiamas visame maldos tekste: vietoje „gero įrašo“ meldžiame „sprendimo įtvirtinimo“.

Šį kartą nuodėmių išpažinime nėra nuodėmių išvardinimo – tai tas pats variantas, kuris sakomas „Tachanune“. 

Tačiau atsiranda naujos ištraukos: „Tu ištiesi ranką nusikaltėliams, Tavo petys ištiestas sugrįžtantiems...“; „Tu išskyrei žmogų nuo pačių pradžių ir pripažinai jį galinčiu tarnauti Tau...“

Visą maldos „Neila“ laiką „aron kodeš“ yra atvertas. 

Besimeldžiančiųjų jaudulys ir įtampa auga.

Keturiasdešimt dienų paskirta maldoms, „slichot“, ir štai pasiekta viršūnė – paskutinė akimirka, kada niekam danguje neleidžiama pasakyti nei vieno žodžio prieš visą tautą.

Žodžio שטן satan („kaltintojas“) gematrija sudaro skaičių 364, o dienų metuose, kaip žinia, 365 – tai užuomina, kad yra viena diena metuose, kada satan netenka savo teisių.

Ir štai diena ateina į pabaigą...

Vėl skamba „13 Dieviškojo gailestingumo savybių“, „Avinu, malkeinu“ – net jei Jom-Kipur sutampa su Šabatu.

Ir prieš pačią didingiausios metų dienos pabaigą chazanas paskelbia: „Klausyk, Izraeli: Kūrėjas, mūsų Dievas, Kūrėjas – vienas!“

Ir visi pakartoja šį tikėjimo simbolį.

O po to – iš visų jėgų: „Palaimintas šlovingas Jo karalystės vardas per amžių amžius!“

Tris kartus – kad pabrėžti, kad tai teisinga praeityje, dabartyje ir ateityje.

Ir iš karto po to – jaudulio ir entuziazmo kulminacija: „Kūrėjas – Jis Dievas!“ 

Pirmą sykį šis šūksnis nuskambėjo ant Karmelio kalno, kai pranašas Elijahu nugalėjo stabmeldžius žynius: iš dangaus krito ugnis ir sudegino jo paruoštą aukojimą. Ir tada tai stebėjusi tauta sužavėta sušuko: „Kūrėjas – Jis Dievas!“. 

Septynis kartus yra kartojami šie žodžiai, nes Kūrėjas šią dieną apšvietė mus Savąja Šchina, ir dabar, pasibaigus Jom-Kipurui, ji atsiskiria nuo mūsų, toldama nuo žemės per septynias dangaus sferas, atskiriančias nuo mūsų jos pastovaus buvimo vietą.

Pageidaujama užbaigti „Neilą“ prasidėjus nakčiai.

Vieną sykį papučiamas „šofaras“ ir visi dalyvaujantys linki viens kitam: „Sekančiais metais – atstatytoje Jeruzalėje!“

„Šofaro“ garsas be viso kito taip pat primena, kaip senovės laikais „šofarą“ pūsdavo ateinant „jubiliejiniams metams“: „Septintajame mėnesyje, dešimtąją mėnesio dieną, per Jom-Kipurą, tegul nusirita „šofaro“ garsas per visą mūsų žemę, ir pašventinkite penkiasdešimtus metus..“

Tada šis „šofaro“ garsas reiškė, kad visi judėjai-vergai išeina į laisvę, kad visos parduotos žemės grįžta savo buvusiems šeimininkams – pagal Toros įstatymą apie „jubiliejinius metus“.

Šiandien šis šofaro garsas išreiškia viltį, kad greitai visi judėjai, išbarstyti po pasaulį, grįš į Tėvynę. 

Po „Neilos“ seka „Maariv“, kaip ir baigiantis Šabatui (į ketvirtąjį „Šmone esre“ palaiminimą įjungiama „avdala“ – „Tu dovanojai mums...“), laiminamas mėnulis ir visi eina namo, pilni pakylėto džiaugsmo ir užtikrintumo tuo, kad Kūrėjas priėmė maldas ir nulėmė gerus metus.

Prieš pabaigiant pasninką ir prieš pasistiprinant valgiu, atliekama „avdala“ su taure vyno, pasakant palaiminimą „Kuriantis ugnies šviesą“ prie žvakės, kuri degė visą parą.

Po „avdalos“ reikia pasirūpinti, kad pirmasis veiksmas po Jom-Kipuro būtų Toros priedermės įvykdymas: reikia įkalti pirmąją Sukot šventei skirtos palapinės vinį.

Tuo pačiu taip įvykdomas išminčių priesakas: „Vienos priedermės įvykdymas pritraukia kitos priedermės vykdymą“ ir tai, kas pasakyta knygoje Tehilim: „Eikite nuo vieno gero darbo prie kito – ir pamatysite Kūrėją Cione“.