• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Pirma mokinių grupė Jeruzalėje

Ješiva „Chajei olam“

Toliau tęsiame pasakojimą apie mūsų mokytojo Baal aSulamo gyvenimą.

Pirmuoju savo gyvenimo Izraelyje laikotarpiu Baal aSulamas mokinosi ješivoje „Chajei olam“, esančioje Jeruzalės senamiestyje.

Tai buvo labai sunkus periodas – Baal aSulamas per savaitę gaudavo ne daugiau nei vieną lirą.

Ir visas maistas jo namuose buvo duona ir aliejus bei kartais šiek tiek daržovių.

Mėsos būdavo tik labai retai per Šabatą.

Dar pasakojama, kad šiuo periodu mūsų mokytojas pakeitė savo rūbus tradiciniais Jeruzalės rūbais.

Tačiau po to, kai pamatė Jeruzalės kabalistų nutolimą nuo tiesos kelio (nuo kabalos), vėl grįžo prie tradicinės Lenkijos judėjų aprangos. 

Pasakojo rabi Pinchas Brandvain:

„Kai mūsų mokytojas atėjo į ješivą „Chajei olam“, atrodė, kad jis mokosi knygą Zohar ne pernelyg susidomėjęs.

Tačiau staiga jis pakilo, ir ėmė vaikščioti po ješivos patalpą, iš kampo į kampą, ypatingai susikaupęs ir įsigilinęs. Ir taip – kelias valandas.

Tada vėl kurį laiką gilinosi į knygą, ir vėl vaikščiojo kelias valandas, paskendęs mintyse ir šventuose apmąstymuose.

Visi besimokantys ješivoje matė tai ir labai stebėjosi. Jiems buvo visiškai neįprasta, kad žmonės gilintųsi į knygą Zohar, ir dar šitaip stipriai.

Jie buvo įpratę matyti žmones valandų valandas besigilinančius į Gmaroje (Talmude) svarstomas problemas.

Tačiau knygą Zohar ir Ari raštus jie buvo įpratę mokytis be didelio įsigilinimo ir supratimo.

Todėl ješivos „Chajei olam“ studentai labai stebėjosi matydami Baal aSulamą, taip besigilinantį į knygą Zohar, nes jie patys mokėsi tik „išorinę“ Zoharo pusę.

Ir kai ješivos studentai pamatė, kad gilus knygos Zohar studijavimas yra pastovus Baal aSulamo užsiėmimas, jie pradėjo klausti jo klausimų ir prašyti paaiškinimų, kas liečia darbą Kūrėjui.

Taigi po truputį atsiskleidė jo nepaprastai gilios kabalos žinios.

Tuo metu mūsų mokytoją sutiko ravas Jehošua Horovic, kuris taip pat mokėsi ješivoje „Chajei olam“.

Jis pastoviai prašė mūsų mokytojo, kad priimtų jį į mokinius.

Baal aSulamas jam atsakė, kad jei surinks tinkamų mokinių grupę, pradės pamokas jiems.

Ravas Moše Jair Vainštok

Pasakojo rabi Menachem Josef Vainštok:

„Mano mokytojas ir mano tėvas rabi Moše Jair Vainštok priklausė palaimintos atminties admor iš Lelov (chasidų) dinastijai.

Jis buvo svarbiausias to periodo ješivos „Chajei olam“ mokinys.

Dar būdamas vaikas buvo labai stropus, ir neatsitraukdavo nuo Toros mokymosi nei dieną, nei naktį.

Ir kai mano tėvas dar buvo jaunas vaikinas, jo Zoharo žinios buvo pritrenkiančios. Jis galėjo mokytis valandų valandas ir mintinai cituoti ištisas knygos Zohar dalis.

Kai mūsų mokytojas Baal aSulamas atvyko į ješivą „Chajei olam“, mano tėvas buvo viso labo 22 metų amžiaus.

Baal aSulamas pamatė, kad mano tėvas buvo nepaprastas mokinys, todėl pasiėmė jį į savo grupę.

Baal aSulamas daug metų Varšuvoje buvo rabinas teisėjas, todėl jie mokėsi „Jore dea“ (veikalas, nagrinėjantis halachos klausimus), taip pat Mišnos traktatą „Cholin“, kurie yra įprasti visiems halachos mokytojams. 

Po kelių savaičių, kai mūsų mokytojas „pripildė mano tėvo ąsotį“ ir pamatė, jog pas jį yra begalinė trauka mokytis vidinės Toros, ir dar be to, jis turi žinių Zohare, nusprendė kartu pradėti Zoharo pamokas. 

Baal aSulamas gyveno Jeruzalėje, senamiestyje, o mano tėvas gyveno „Varšuvos namuose“, netoli „Mea šearim“ (ultraortodoksų kvartalas).

Didelis atstumas jam nebuvo kliūtis.

Kiekvieną dieną jis atsirasdavo pas Baal aSulamą pirmą valandą po vidurnakčio ir mokindavosi ištisas aštuonias valandas iki pat devynių ryto.

Taip pat mano tėvas pastoviai rizikavo savo gyvybe tiek eidamas pirmyn, tiek grįždamas.

Nuo to laiko jis tapo visa savo siela prisirišęs prie mokytojo Baal aSulamo.

Ir taip pat ir Baal aSulamas buvo siela prisirišęs prie savo mokinio, kad netgi viename laiške parašė: „Moše Jair – amžina žvakės liepsna“.

Taip pat kiek vėliau nusiuntė jį pakalbėti su kitais Jeruzalės kabalistais: su rabi Zalman Havlin bei rabi Šaul Davik Kohen.

Šiuo pirmuoju periodu mano tėvas  nepasakojo net savo žmonai, kur ir pas ką eina mokintis.

Todėl ji nieko neįtardama galvojo, kad jis eina į sinagogą „Ješuot Jakov“, kuri yra šalia „Mea šearim“. 

Tačiau, kartą, kai labai lijo, ji pamatė, jog jis kiaurai peršlapęs – tada tėvas papasakojo jai visą tiesą, kad jis eina mokintis pas ravą.

Todėl kartą mano motina persuko laikrodį į priekį, kad tėvas atsikeltų valanda vėliau, nes buvo labai pavargęs, ir ji jo pagailėjo.

Tačiau jis paprašė, kad ji niekada daugiau taip nedarytų, nes net neįsivaizduoja, kokią žalą ji sąlygojo jam tuo, kad jis neatvyko pas savo mokytoją į pamoką.