• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Septinta dalis

Givat Šaulio rajono vyriausias rabinas

1923 metais mūsų mokytojas persikėlė į Givat Šaul rajoną, kur dėka rabi Josefo Chaim Zonenefeld buvo paskirtas rabinu ir teisėju bei tarpininku teisminiuose ginčuose.

Netrukus jo namai tapo susirinkimo vieta tiems, kurių širdyje „degė Kūrėjo dvasia“ ir vėl nuo pirmos valandos nakties Baal aSulamo namuose susirinkdavo jo mokiniai, kur jis vesdavo kabalos pamokas.

Baal aSulamas mokino juos nuostabių dalykų – gilesnių už pačias giliausias jūras.

Buvo visiškai aišku, kad jo lūpomis kalba Šchina ir kad jo žodžiai yra paremti ne išoriniu protu ir nuomone, bet visas jo mokymas – tiesos mokymas, einantis tiesiai iš Kūrėjo.

Baal aSulamo mokiniai pasakojo, jog tam, kad suprasti jo nepaprastai gilias pamokas, buvo būtina pasistengti kur kas labiau, nei mokantis Gmaroje (Talmude) svarstomas problemas.

Baal aSulamas sustodavo prie kiekvienos sąvokos tol, kol pilnai ją išaiškindavo.

Ir taip aiškindavo kiekvieną aspektą, iškeldavo klausimus bei prieštaravimus ir juos išspręsdavo – tol, kol nelikdavo abejonių ir neaiškumų.

Pamokos tęsdavosi iki devynių valandų ryto, taip pat kaip ir anksčiau, kai pamokos vykdavo Jeruzalės senamiestyje.

Iki senosios ligoninės „Šaarei cedek“ dar buvo keletas namų, tačiau nuo ten iki Givat Šaul rajono buvo tiesiog „dykvietė“ - visiškai neapgyvendinta teritorija.

Naktimis ten klaidžiojo laukiniai šunys ir šakalai, tačiau mokiniai ištikimai eidavo į pamokas į nieką nekreipdami dėmesio.

Ir netgi, kai kelias iš Jeruzalės į Givat Šaul rajoną buvo tapęs labai pavojingas dėl arabų, net ir tai nesutrukdė Baal aSulamo mokiniams - be jokios baimės, kiekvieną naktį, pirmą valandą, jie atvykdavo į pamokas.

Netgi per žiemos šalčius ji kiekvieną dieną dalyvaudavo pamokose.

Nepaisydami kiaurai smelkiančių vėjų, audrų ir lietaus, veidus čaižančios krušos, sniego ir šalčio – Baal aSulamo mokiniai drąsiai, su didžiausiu atsidavimu naktį keliaudavo į pamokas.

Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo:

„Mano tėvas ir mokytojas Jehuda Brandvainas kiekvieną naktį pirmą valandą žadindavo rabi Davidą Meincberg ir rabi Jehošua Horvicą.

Jie eidavo kartu ir kelyje prie jų prisijungdavo rabi Moše Jair Vainštok ir rabi Baruch Moše Lemberger, kurie gyveno „Mea šearim“ rajone.

Ir taip kartu draugiškai eidavo kiekvieną naktį visą kelią nuo senamiesčio iki Givat Šaulio rajono“.

Pasakojo Rabi Menachem Josef Vainštok:

„Tuo laikotarpiu aš buvau dar vaikas. Ir pamenu, jog mano tėvas ir mokytojas rabi Moše Jair Vainštokas kiekvieną Šabatą mane du kartus per dieną pasiimdavo į Givat Šaulį.

Vieną kartą –Šabato rytą, o antrą kartą – trečiai šabatinei trapezai.

Nuo „Mea šearim“ kvartalo iki Givat Šaulio buvo nemažas kelio galas.

Tačiau mano tėvui kelias atrodė trumpas.

Ir ne tik per Šabatą, tačiau ir kiekvieną naktį mano tėvas keliaudavo ten pėsčiomis.

Kadangi tuo laiku ne visada turėdavo ką pavalgyti, tad juo labiau, nei vienas neturėjo pinigų automobiliui“.

Turkų policija buvo informuota apie grupę chasidų, kasdien, pirmą valandą nakties einančių į Givat Šaulio rajoną.

Netgi tie policininkai, kurie saugojo senojo miesto sienas, žinojo, kad keletas judėjų pastoviai eina į Givat Šaulį.

Ir vieną kartą turkų policija juos perspėjo, kad keliuose klaidžioja hiena.

Tačiau Baal aSulamo mokiniai visai nekreipė dėmesio į tai, ką jiems sako ir toliau ėjo į pamokas, nes jų noras buvo vienas –patekti į mažą namuką Givat Šaulyje.

Ir pasakojama, kad toks didelis buvo mokinių ryšys su mokytoju, jog jie ėmėsi priemonių dėl tokio tolimo atstumo nuo miesto iki Givat Šaulio rajono (dauguma to meto charidij gyvenviečių tuo metu buvo senamiestyje bei „Mea šearim“ rajone) - jie įsteigė transporto maršrutą nuo miesto iki Givat Šaulio.

Ir tai buvo daug metų prieš tai, kai buvo įsteigta viešojo transporto organizacija Izraelyje „Eged“.

Rabi Šmuel Meincberg (rabi Davido Meincbergo sūnus) pasakojo:

„Vieną kartą, kai mokiniai grįžinėjo iš Givat Šaulio, juos sustabdė turkų kalėjimo, kuris buvo Jeruzalės senamiestyje, viršininkas ir pakvietė juos į kalėjimo kiemą.

Mokiniai nežinojo, ko iš jų nori kalėjimo viršininkas, todėl labai išsigando.

Tačiau netrukus jie pamatė, ką jis sumanė: kalėjimo viršininkas išrikiavo į vieną eilę policininkus ir kareivius ir pasakė jiems: „Matote šiuos judėjus? Kasdien, vidurnaktį matau juos einančius į Givat Šaulio rajoną. Jūs turite pasimokyti iš jų, kas yra tikras pasiaukojimas ir atsidavimas tikslui“.