• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                  14.

Dabar tampa aiškus išminčių posakis:
„Pas ką Tora yra jo specialybė“,
iš žmogaus užsiėmimų dydžio Tora išaiškėja jo tikėjimo dydis.
Iš tikro išsireiškimas „jo specialybė“ – אומנותו turi tas pačias raides,
kaip ir „jo tikėjimas“ – אמונתו.

Tai panašu į žmogų, kuris sutinka paskolinti draugui pinigų.
Vienas žmogus gali paskolinti draugui vieną lyrą,
o jei draugas paprašys paskolint dvi lyras, jis atsisakys.
Kitas gali patikėti draugui šimtą lyrų, bet ne daugiau.
Dar kitas gali draugui paskolinti pusę turto, bet ne visą turtą.
Ir tik paskutinis gali patikėti draugui visą turtą, be šešėlio baimės.
Todėl jo tikėjimas skaitosi absoliutus, o kiti tik daliniai.

Taip vienas žmogus, pagal savo tikėjimo dydį,
skiria Toros mokymuisi ir dvasiniam darbui tik valandą per dieną.
Kitas skiria dvi valandas, t.y. pagal savo tikėjimo dydį šio užsiėmimo svarbumu.
Ir tik trečias nepraleidžia netgi akimirkos iš savo laisvo laiko,
kad neužsiimti Tora ir dvasingumu.
Išeina, tik pas trečią yra pilnas tikėjimas,
nes patiki Kūrėjui visą savo „turtą”.
Tačiau pas kitus tikėjimas yra tik dalinis.

                                                                15.

Todėl gerai išaiškėja, kada žmogus gali laukti,
kad jo užsiėmimas Tora ir priedermėmis iš „lo lišma“ atvestų į „lišma“.
Tai galioja tik tam, kuris žino savo sielos viduje,
kad nusipelnė pilno tikėjimo Kūrėju ir Jo Tora,
tik tada „švytėjimas“, kuris yra Toroje, grąžina prie „gerumo“.

Toks žmogus nusipelno Kūrėjo dienos, kuri visa – „šviesa“,
t.y. tikėjimo šventumas „praskaidrina“ žmogaus akis mėgautis Kūrėjo šviesa.
Tai reiškia, kad švytėjimas, kuris yra Toroje grąžina žmogų prie „gerumo“.

Tačiau tie, pas kuriuos trūksta tikėjimo, panašūs į „šikšnosparnius“,
kurie negali matyti dienos šviesoje.
Ir apsiverčia jiems dienos „šviesa“ į siaubingą „tamsą“,
didesnę, nei nakties „tamsa“, nes gali gyventi tik nakties tamsoje.
Taip ir pas tuos, pas kuriuos trūksta tikėjimo,
išsikreipia Kūrėjo šviesa jų akyse ir tampa baisia „tamsa“.
Ir „gyvybės lašas“ tampa jiems „mirties lašu“, apie juos parašyta:

„Vargas jums, laukiantiems Kūrėjo dienos, kam jums Kūrėjo diena,
ji jums tamsa, o ne šviesa“ (Amosas 5).
Todėl pirmiausiai žmogui reikia ateiti prie tobulo tikėjimo.

                                                                16.

Ir dabar galima suprasti išminčių pasakymą:
„Kiekvienam, užsiimančiam Tora „lišma“, pasidaro jam Tora „gyvenimo lašu“...,
o kiekvienam, užsiimančiam Tora „lo lišma“, pasidaro jam Tora „mirties lašu“ (Talmudas, Taanit).

Tačiau juk kitoje vietoje pasakyta:
„Visada žmogus turi užsiiminti Tora, netgi lo lišma, nes iš lo lišma ateis į lišma“?

Ir reikia suprasti, kad čia kalbama apie žmogų,
kuris užsiima Tora todėl, kad yra priedermė mokytis Torą,
taip pat jis tiki užmokesčiu ir bausme.
Tačiau, bet kokiu atveju, įjungia į mokymą truputį naudos ir malonumo sau kartu su mintimi ir suteikti „malonią dvasią Kūrėjui“.
Todėl šviesa, esanti Toroje, gražina žmogų į teisingą kelią (į gerumą) ir jis ateina į „lišma“.
Bet jei žmogus mokosi Toros ne dėl priedermės: „mokytis Torą“.
Ir netiki užmokesčiu ir bausme, kad dėl to būtų verta stengtis,
o stengiasi tik savo malonumui.
Tokiam žmogui pasidaro Tora „mirties lašu“,
nes šviesa Toroje virsta jam tamsa, kaip jau yra paaiškinta. 

                                                                      17.

Todėl privalo mokinys, prieš pradėdamas mokytis,
sustiprėti tikėjime į Kūrėjo valdymą „bausme ir užmokesčiu“, kaip pasakė išminčiai:
„Ištikimas tavo Darbdavys užmokės tau už darbą“ (Avot 2 –16).
Todėl mokinys turi nukreipti savo pastangas taip,
kad jo mokymas būtų vardan: priedermės „mokytis Torą“.
Tik taip galima nusipelnyti Toros „švytėjimo“,
kurio dėka sustiprės ir išaugs jo tikėjimas.
Kaip pasakyta: „Tai bus gydymas tavo kūnui ir balzamas tavo kaulams“ (Mišlei 3 – 8).
Ir mokinys bus visiškai tikras, kad iš „lo lišma“ ateis į „lišma“.
Iš tikro net tam, kuris žino, kad kol kas dar nenusipelnė tikėjimo ח''ו (chas ve šalom, neduok dieve), yra jam viltis.

Ir jei žmogus savo užsiėmimuose Tora nukreips širdį ir protą taip,
kad mokymo dėka nusipelnytų tikėjimo Kūrėju,
nėra didesnės priedermės už šią.
Kaip pasakė išminčiai „atėjo pranašas Chabakukas ir patvirtino taisyklę :
„Teisuolis gyvens savo tikėjimu“ (Talmudas, Makot).
Ir ne tik, bet žmogui nėra didesnio patarimo už šį.

Kaip parašyta (Talmudas, Bava Batra):
„Pasakė Raba, paprašė Jobas (Kūrėją) išvaduoti pasaulį nuo teismo.
Pasakė: „Pasaulio Viešpatie, sukūrei teisuolius, sukūrei nusidėjėlius. Kas gi gali sukliudyti Tau?“
Ir Raši paaiškina: „Sukūrei teisuolius „gėrio instinkto“ pagalba,
taip pat sukūrei nusidėjėlius „blogio instinkto“ pagalba,
todėl nėra jiems išsigelbėjimo, nes visi jie priversti nusidėti“.

Ir atsakė Jobui jo draugai: „Tu palikai baimę ir vedi diskusiją su Kūrėju“ (Jobas 15 – 4).
Iš tikro, nors Kūrėjas ir sukūrė „blogio instinktą“,
tačiau taip pat sukūrė jam vaistą (prieskonį).
Ir paaiškino Raši: „Blogio instinktui“ sukūrė vaistą (prieskonį) – Torą,
kuris pašalina „nuodėmingas mintis“.
Kaip pasakyta: „Jei pagavo tave blogio instinktas, tempk jį į Toros mokymo namus“ (Talmudas, Kidušin, pagal Mišlei).
Todėl nusidėjėliai nėra palikti likimo valiai,
nes jie gali išgelbėti save Toros pagalba.