• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Didysis kabalistas ir jo mokiniai

Pasakojo Baruch Šalom, kad kartą jo motina, rabanit („rabanit“ – ravo žmona) nuėjo pas jo tėvą ir paklausė:

„Kodėl kiti mokytojai turi tiek daug mokinių, o tu jų turi tiek mažai?“

Mūsų mokytojas į šitą klausimą jai atsakė:

„Patikėk manimi, pas Kūrėją mokinių yra dar mažau, nei pas mane...“.

Baal aSulamo mokinys rabi Abraham Aškenazi pasakojo, kad mokiniai iš tiesų jo labai bijojo ir tarp jų apčiuopiamai tvyrojo „mokytojo baimė“.

Mūsų mokytojo didumą jautė kiekvienas mokinys – priklausomai nuo jo sielos savybių.

Ir šis mokytojo didumo pajautimas visiškai nepriklausė nuo aplinkos nuomonės – tai buvo vidinis jausmas.  

Tačiau „ne kiekvienas gali ateiti ir mokytis“, todėl Baal aSulamas griežtai rinkosi sau mokinius.

Tik tiems, kurie buvo atsidavę Kūrėjo darbui, pasiekę tam tikras dvasines pakopas bei nuovokūs – tik tiems buvo leista ateiti pas Baal aSulamą.

Kai ateidavo svetimas žmogus, iš karto pajausdavo tai, net jo nepamatęs.

Į maldą buvo leidžiama ateiti tik patiems artimiausiems mokiniams.

O tie, kas nebuvo iš jo grupės, į maldą patekti negalėjo net už jokius pasaulio pinigus.

Gerokai vėliau Baal aSulamas sutiko du kartus per savaitę vesti pamokas berniukams: pagal Ramchalio knygą „Mesilat jašarim“ ir pagal knygą „Rešit chochma“.

Tuo laikotarpiu dar nebuvo išspausdinta pirmoji mūsų mokytojo knyga „Veidas šviečia, veidas paaiškina“, todėl daugiausia buvo mokomasi iš šventojo Ari knygos „Ec chaim“.

Pasibaigus pamokai, rabi Jehuda Brandvainas dar sugrįždavo prie pamokos ir mokiniai aptardavo ją tarpusavyje.

Kartais prieš pamoką Baal aSulamas daug kalbėdavo apie materialius mūsų pasaulio aspektus.

Daug kalbėdavo ir aiškindavo tai, pateikdamas pavyzdžius.

Tačiau galiausiai vienu sakiniu duodavo suprasti, kad visai nekalbėjo apie materialius aspektus, ir kad visą laiką kalbėjo tik apie aukštutines tų aspektų šaknis. 

Dažnai būdavo, kad mūsų mokytojas, pabaigęs savo pamokas, trukusias aštuonias ir daugiau valandų, išeidavo su savo mokiniais iš Mokymo namų.

Ir kieme, viena koja atsistojęs ant žemės, o kitą koją užkėlęs ant tvoros kolonos, kalbėdavo apie darbo Kūrėjui aspektus.

Šitaip dar keturias valandas be sustojimo „nardydavo“ po giliausias Kūrėjo darbo gelmes. 

Kartais Baal aSulamas per pamokas kalbėdavo ivritu, nes keletas jo mokinių buvo „išeiviai iš rytų šalių bendruomenių“ ir nesuprato idiš.

Kai tai išgirdo Baal aSulamo priešininkai Jeruzalėje, pakėlė didžiulį triukšmą.

Baal aSulamas tada savo mokiniams pasakė: „Tas, kam tai nepatinka, gali išeiti“.

Mūsų mokytojas paprastai nepriimdavo pašalinių žmonių.

Vieninteliai, kurie įeidavo pas jį į kambarį, buvo jo patarnautojas rabi Moše Baruch Lemberger ir jo žmona.

Ir netgi jie tik labai trumpam.

Taip pat pas jį užeidavo jo mokiniai pasitarti visais, tiek dideliais, tiek mažais klausimais, susijusiais su darbu Kūrėjui.

Jis vedė savo mokinius Kūrėjo darbe – kiekvieną pagal jo pakopą ir pagal jo sielos šaknį.

Ir jei iš jo lūpų išeidavo žodžiai – tai tik tam, kad pakelti mokinį Kūrėjo darbe.

Ir kitų žodžių, kurie nelietė šio tikslo, jie iš savo mokytojo neišgirsdavo.

Baal aSulamą išoriškai atrodė paprastas žmogus.

Visi jo nepaprasti ir ypatingi pajautimai, išeinantys iš jo ryšio su Pasaulio Kūrėju, buvo paslėpti labai giliai jo viduje.

Per šventes Baal aSulamas paprastai darydavo tiš („tiš“ idiš kalboje reiškia „stalas“ - šventinės chasidų vaišės) ir be sustojimo keletą valandų kalbėdavo gilius Toros žodžius apie Kūrėjo artumo aspektus.

Tuo laikotarpiu prie mūsų mokytojo prisijungė naujas mokinys – rabi Josef Vainštok.

Jis buvo be galo prisirišęs prie Baal aSulamo, ir su dideliu entuziazmu užsiėmė jo knygų platinimu.

Rabi Pinchas Brandvain pasakojo:

„Mūsų mokytojas buvo visas rabi Josefo gyvenimas.

Viskas, ką jis darė ir viskas, ką kalbėjo, sukosi tik apie Baal aSulamą.

Kad atspausdinti knygas, jis pardavė daug baldų iš savo namų.

Vieną Šabato naktį rabi Josefas susapnavo baisų sapną. Jis nusprendė pasninkauti per Šabatą, kad panaikintų tai, ką jo supratimu tas sapnas  pranašavo.

Tačiau jo žmona nuėjo pas Baal aSulamą, kuris pasakė jai, kad rabi Josefas gali valgyti.

Tai išgirdęs, Rabi Josefas tučtuojau nutraukė pasininką.

Ir visada, kai tik atvykdavo į Jeruzalę, jis ateidavo prie namo, kuriame gyveno Baal aSulamas ir bučiuodavo jo namo sienas...“.