kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וזהו סוד ענין קבלה מעסית, ולכן אסור להשתמש בה, כי בהחרח יתדבק גם ברע המתדבק בטוב. רח''ו שערי קדושה Yra griežtas draudimas užsiiminėti praktine kabala, nes būtinai prie gėrio „prilips“ ir „blogis“, susimaišęs su „gėriu“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį




Kūrėjo darbininkų grupė

 

Kaip jau buvo minėta, Baal aSulamo mokiniai kiekvieną naktį eidavo iš Jeruzalės senamiesčio iki Givat Šaulio rajono (apie 7 kilometrus!), kad atsirastų pas jį iki pamokos pradžios, tai yra pirmą valandą po vidurnakčio.

Visi jie buvo pasiruošę paaukoti savo gyvenimus tam, kad tik galėtų būti šalia Baal aSulamo ir iš jo lūpų semtis išminties apie Kūrėjo kelią. 

Tuo jie priminė iškiliausias ankstesniųjų kartų Kocko, Guro „Kūrėjo darbininkų“ grupes.

Jų kelias buvo susiliejimas su Kūrėju.

Susiliejimas reiškia susijungimas.

„Ir kaip gi galima susilieti su Kūrėju? Juk Jis yra „deginanti ugnis“. Tačiau susiliek su Jo savybėmis: koks Jis gailestingas, toks ir tu būk gailestingas, koks Jis maloningas – toks ir tu būk maloningas“.  

Kaip pavyzdžiui du žmonės, kurie gali susijungti tik tada, kai yra tarp jų nuomonių sutapimas.

Taip ir žmogus negali susijungti su Kūrėju tol, kol nėra gailestingumo savybėje.

Tačiau gailestingas turi būti ne todėl, kad nusipelnytų užmokestį šiame pasaulyje ar pasaulyje, kuris ateis, bet gailestingas iš savo natūralios tyros prigimties, nes toks yra Kūrėjo gailestingumas. 

Todėl turi žmogus dirbti su savimi, kad pakeistų egoistinės meilės sau prigimtį ir ateitų prie kitos – meilės artimui prigimties. 

Ir tai yra paruošiamasis darbas, kurį mes turime atlikti tarp žmogaus ir artimo, tarp žmogaus ir mokytojo.

Ir visa tai tam, kad žmogus įgytų naują prigimtį.

Iki pat ryto Baal aSulamas mokė savo mokinius kabalos išminties.

Tačiau kabalos išminties mokymasis buvo tik priemonė, kad ateiti prie susiliejimo su Kūrėju.

Nes mokymo tikslas nėra žinių įsigijimas.

Kaip apie tai pasakė išminčiai: „Jei sakys tau žmogus: „Yra išmintis pas gojus (pasaulio tautas) tikėk juo... Tačiau, jei sakys: „Yra Tora pas gojus, netikėk“ (Midraš Eicha Raba 2-13).

Vidiniu supratimu, „gojus“ yra tas, kuris neturi tikslo ateiti į susijungimą su Kūrėju.

Ir tokiu atveju, jo visas noras tik žinių, kurios yra Toroje, tik išminties. Bet ne pačios Toros. 

Juk žodis Tora תורה yra susijęs su žodžiu הוראה „mokymas, instrukcija“, kuri parodo kelią, vedantį į susijungimą su Kūrėju ir gyvenimą „Kūrėjo šešėlyje“.

Suprantama, mūsų mokytojas Baal aSulamas naktinėse pamokose daug kalbėdavo ir apie Kūrėjo darbo aspektus.  

O kartais ilgas valandas Baal aSulamas kalbėdavo apie žmogaus ryšį su Kūrėju.

Kalbėdavo apie tai su nepaprastu aiškumu ir tikrumu, išeinančiu iš jo paties begalinio ryšio su  Pasaulio Karaliumi.

Taip kiekvieną naktį, iki kol pasirodydavo ryto šviesa, sėdėdavo Baal aSulamo mokiniai, įdėmiai klausydamiesi savo švento mokytojo žodžių, tada išsiskirstydavo po namus.

 

Baal aSulamo mokinys rabi Icchak Agasi pasakojo, jog kuomet išeidavo iš Baal aSulamo pamokų, žiūrėdavo į pasaulį, užsiimantį kasdieniniais darbais ir materialiais reikalais, ir negalėdavo suprasti, kaip galima užsiiminėti šitokia tuštybe ir savo egoistinės meilės užpildymu.

Ir kaip gali pasaulis trokšti ir dūsauti dėl šių „nešvarių“ materialių malonumų pasiekimo?..

Mūsų mokytojas pasakė, kad visas pasaulis verkia kodėl Kūrėjas neužpildo jų meilės sau (egoizmo) ir kodėl jie turi kentėti visas savo gyvenimo dienas.

Tačiau tai panašu į vaiką, kuriam niežti akį, ir jis prašo savo tėvo, kad šis duotų jam segę akiai pasikasyti...

Argi kam nors galėtų ateiti į galvą, kad tėvas išpildytų šį prašymą?!

 

Kartais būdavo, kad Baal aSulamas pasakydavo Toros žodžius, kurių nesuprasdavo niekas iš klausančiųjų, ir tada jis pridurdavo:

„Šie Toros žodžiai turėjo išeiti į pasaulį, nors ir negalime jų suprasti“.

Ir dar pasakydavo:

„Toros žodžiai, kuriuos girdime iš mokytojo, nežiūrint į tai, kad ir nesuprantame jų dabar, bet jei nusipelnysime, galėsime suprasti juos netgi po keleto metų“.

Rabi Baruch Šalom pasakojo, jog penktadienio naktį jie iš viso nemiegodavo  mokydavosi visą naktį.

Tačiau jų nuovargis būdavo toks didelis, kad vieną kartą rabi Brandvainas paprašė pakabinti jį prie sienos sijos žemyn galva kad neužmigtų...

Tačiau net ir tai nepadėjo ir jis užsnūdo.


Gerokai vėliau, kai buvo pradėtas knygų spausdinimas, Baal aSulamas paprašė mokinių sumokėti už kiekvieną pamoką po penkis šilingus (ketvirtis liros), tam, kad galėtų apmokėti knygų spausdinimą.

Dauguma jo mokinių gyveno labai vargingai ir dideliame nepritekliuje, neturėdami nei grašio savo kišenėse, tačiau netgi tai nesustabdė jų toliau kaip įprasta eiti į pamokas.

Mokinių susiliejimas su mokytoju buvo nepaprastas.

Visi jie patyrė didelį spaudimą: tiek iš savo šeimų, tiek iš juos supančios aplinkos.

Brangus skaitytojas net neįsivaizduoja, kokius didžiulius kentėjimus teko praeiti šiems „liūtams“ dėl savo noro mokytis pas Baal aSulamą ir dėl to, kad visada išlaikyti intenciją vien tik dėl Kūrėjo. 

Nesinori vardinti vardais, tačiau galima tik pasakyti, kad dauguma mokinių labai kentėjo nuo savo žmonų ir tėvų.

Yra žinoma, kad buvo mokinių, kurie keldavosi vidurnaktį, o jų žmonos keldavosi kartu su jais tam, kad sutrukdyti jiems išeiti mokytis.


Rabi Abraham Aškenazi tuo metu gyveno Tiberijoje ir iš ten vykdavo pas Baal aSulamą į pamokas.

Tuo laiku ryžtis tokiai kelionei iš tiesų reikėjo didelio ryžto: visų pirma dėl pavojaus kelyje, kadangi kelias į Jeruzalę vedė per Šchemą ir buvo labai vingiuotas, kartais einantis visai šalia gilios bedugnės, visų antra, finansiniu atžvilgiu.

Tūkstantį kartų šis žmogus galvojo, ar jam verta leistis į šias keliones.

Vieną kartą, kai rabi Abrahamas ruošėsi vykti pas Baal aSulamą, vienintelė galimybė buvo keliauti sunkvežimiu, vežančiu šieną.

Sunkvežimyje šieno ritiniai buvo sukrauti dviem aukštais, ir rabi Abrahamui teko išsitiesti ant antrojo aukšto viršaus.

Sunkvežimiui važiuojant, staigiuose posūkiuose šieno ritiniai judėjo į visas puses ir rabi Abrahamas, esantis ant tų ritinių, rimtai galvojo, kad tuoj nukris į gilią bedugnę.

Jis matė „atvertas gehinomo (pragaro) žiotis“ apačioje...

Kai pagaliau atvyko pas savo mokytoją, nuo šio kelionėje patirto siaubo buvo išbalęs kaip kreida.

Baal aSulamas paklausė, kas atsitiko, ir rabi Abrahamas jam papasakojo.

Tada Baal aSulamas jam pasakė:

„Taip reikia bijoti Kūrėjo tokia baime, kokią tu patyrei, matydamas apačioje žiojėjančią bedugnę“.

Tuo laikotarpiu iš Lenkijos į Jeruzalę atvyko admor iš Prusovo rabi Icchakas Meiras. Ir nuo tada tapo labai artimas Baal aSulamui, dalyvavo jo pamokose bei patarnavo jam.

Kartą Baal aSulamas paklausė rabi Meiro, kokio užmokesčio jis nori už tai, kad patarnauja jam.

Šis atsakė mokytojui, jog nori kartu su juo atlikti „mikvę“ („mikve“ ritualinis panirimas į šaltinio vandenį).

Baal aSulamas sutiko ir pasiėmė jį į „mikvę“.  

Kai jie atėjo, rabi Icchakas Meiras pamatė, kad nuo Baal aSulamo įėjimo į „mikvės“ kiemą iki išėjimo iš jo praėjo tik trys minutės.

Rabi Meiras paklausė Baal aSulamo, kodėl taip skuba, ir jis atsakė:

„Būnant „mikvėje“, draudžiama galvoti apie šventus dalykus, o man vieną minutę negalvoti apie šventumą yra daug blogiau nei mane nužudytų“.