• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

„Tebūna mano siela kaip žemės dulkės prieš visus“

Baal aSulamo mokiniai buvo labai kritiški, tačiau ne kitų, bet savo pačių atžvilgiu.

Ir tai ne šiaip abstrakti kritika, tačiau gili, persmelkianti kritika, siekianti tiesos be jokių kompromisų.

Kaip pasakė Raba:

„Turi žmogus sužinoti savo sieloje, ar jis yra visiškas teisuolis, ar ne“.

Baal aSulamas mokė savo mokinius, kad žmogus turi kiekvieną dieną patikrinti save – ar jis jau išėjo iš egoistinės meilės sau, ar dar ne.

Žmogus turi atlikti patikrinimą, ar jis myli savo artimą, nes juk jis turi galvoti ir rūpintis juo kaip pačiu savimi.

Ir taip pat kritika „tarp žmogaus ir tarp Kūrėjo“: ar yra jame pakankamai tikėjimo Kūrėju, ar ne?

Turintis tikėjimą gyvena taip, kad jo visos mintys, žodžiai ir veiksmai yra tarsi jis stovėtų Karalių Karaliaus akivaizdoje.

Jis nedaro to, ko tik užsinori, jis nekalba taip, kaip jam patinka, jis negalvoja ir nemąsto apie tai, kas tik jam ateina į galvą.

Taigi, žmogus turi savęs paklausti, ar jis taip gyvena, ar ne?

Ir dabar galima suprasti tai, ką kartą pasakė mūsų mokytojas Baal aSulamas:

„Kai mokiniai patenka į dvasinio kritimo būseną, jie krenta ne į garbės troškimą, bet į gyvuliškus troškimus...“

Paaiškinimas: žmogus, kuris eina tiesos keliu, kad ateitų į susiliejimą su Kūrėju, ir kuris kiekvieną dieną atlieka savęs patikrinimą, jis mato visą tiesą apie save – kad jis iš tiesų yra labai nutolęs nuo susijungimo su Kūrėju.

Ir jis mato, kokios varganos ir niekinės yra jo jėgos, nes žmoguje esantis noras gauti malonumą ir mėgavimąsi, kuris yra žmogaus esmė ir varomoji jėga, iš visų jėgų priešinasi ėjimui meilės artimui keliu ir tarnavimui Kūrėjui ne dėl užmokesčio.

Kai kuris nors iš mokinių patekdavo į dvasinio kritimo būseną, nei vienas tuo metu negalvodavo apie garbės troškimą, nes visi jie būdavo „žemiausioje pakopoje“ , todėl  pasiduodavo tik „gyvuliškiems troškimams“.  

Iš čia galima suprasti Gmaros pasakymą:

„Pasakė rabi Jehuda, pasakė Ravas: „Kiekvienas besipuikuojantis „talmid chacham“ (Toros išminčiaus) talitu, nors iš tikro jis nėra „talmid chacham“, neįvedamas į Kūrėjo buveinę“.

Kas liečia puikybę, tai jei žmogus galvoja, jog jis turi kokių tai dorybių ir gerų savybių, tada, savaime suprantama, jame negali atsiverti Kūrėjo šviesa.

Nes Kūrėjo šviesa atsiveria tik tam, kuris jaučiasi „nuogas“, nieko neturintis ir neištaisytas – tada Kūrėjo šviesa atsiveria jam ir „gydo jo žaizdas“.  

Nusižeminimas pas Baal aSulamo mokinius buvo natūrali savybė, jiems nereikėjo dirbti su savimi, kad ją pasiektų.

Netgi atvirkščiai – jiems reikėjo tikėti virš logikos, kad juose yra kas nors, dėl ko galima būtų džiaugtis.

Apie tai pasakė mūsų mokytojas:

„Tai, kas ateina „tikėjimo inde“, tai yra tikra, o tai, kas ateina „žinojimo inde“ yra melas“.

Todėl tas, kuris iš savo žinojimo mato, kad jis yra nusižeminęs, ir tik tikėjimu, virš žinojimo, tiki, kad tai yra tobulumas, tas iš tiesų yra tobulas.

Bet yra tokių, kurie iš savo žinojimo mato, kad jie yra tobuli, nes jie mokosi Toros ir daro gerus darbus. Tačiau žmogus taip pat turi būti ir kuklus, todėl jie virš savo logikos tiki, kad yra nusižeminę. 

Pasakė apie tai mūsų mokytojas:

„Kadangi „tikėjimo indas“ yra tiesa, todėl toks žmogus iš tikrųjų yra nusižeminęs“.