Mūsų mokytojas
Baal aSulamas Chanukos žvakučių uždegimui skirdavo daug laiko.
Jis uždegdavo žvakutes dalyvaujant visiems mokiniams, ir po to jie dainuodavo Chanukos pijutus („pijutai“ – religinė poezija).
Kiekvieną dieną po žvakučių uždegimo, Baal aSulamas su savo mokiniais rengdavo šventines vaišes.
Chanukos šventės metu prie ravo Barucho namo durų susirinkdavo minia žmonių.
Visi laukdavo išeinant ravo Barucho uždegti Chanukos žvakučių.
Ravas Baruchas Ašlagas pasirodydavo tarpduryje, tada garsiai, užmerktomis akimis ir visiškame
susiliejime su Kūrėju ištardavo palaiminimą ir uždegdavo žvakes.
Žvakių statymo
tvarka buvo iš kairės į dešinę, o uždegimo tvarka – iš dešinės į kairę.
Tai
yra, kasdien pridedamą naują žvakę statydavo iš dešinės senosioms ir nuo jos
pradėdavo degti ir toliau degdavo kairėje esančias žvakes.
Po to dainuodavo „Kūrėjas – mano išsigelbėjimo uola“ ir „Karaliaus Davido šlovinimo daina, skirta Šventyklos pašventinimui“ (30 Psalmė) arba kurią nors kitą šlovinimo dainą.
Pabaigęs dainuoti, ravas Baruchas užeidavo į moterų pusę, kuri buvo
netoli jo buto.
Jis kalbėdavo joms apie Chanukos šventės vidinę prasmę iš darbo
Kūrėjui aspekto.
„Zot Chanuka“, tai yra, paskutinės Chanukos dienos metu ravas
Baruchas paprastai dainuodavo 45 Psalmių skyrių.
Jo tėvas Baal aSulamas sukūrė
pilną melodiją šiai psalmei, labai gilią ir sudėtingą melodiją, kuri visa persmelkta
Kūrėjo artumo idėja.
Ravas Baruchas ta proga surengdavo didžiules vaišes ir jų
metu kalbėdavo ir aiškindavo šitos šlovinimo dainos prasmę.
Ji vadinasi „למנצח
על שושנים“.
Kartą paaiškino taip:
„למנצח“ („Choro vadovui“ arba
„nugalėtojui“) – žmoguje yra „blogio instinktas“, ir tarp jų vyksta kova.
Tada
blogio instinktas klausia žmogaus pačio didžiausio klausimo:
„Kas tai per
darbas, kurį jūs dirbate?“
Ir kai žmogus nugali, tada yra „שושנים“ aspektas ir tai nuo žodžio „ששון“ (džiūgavimas, linksmumas) ir „שמחה“ (džiaugsmas).
Yra žinoma, jog žodis Chanuka חנוכה sudarytas iš raidžių חנו
כ״ה.
Pagal paprastą aiškinimą, חנו כ״ה „chanu ka”
galima išversti: „25 dieną ilsėjosi nuo savo priešų (חנו – ilsėjosi, כ = 20; ה = 5)”.
O ravas
Baruchas Šalomas paaiškino taip:
Žmoguje veikia dvi jėgos: viena – sąlygojimo (atidavimo) artimui jėga, o kita – gavimo jėga.
Ir kad
ateitų prie susijungimo su Kūrėju, žmogus visus veiksmus turi atlikti su
intencija padaryti malonumą savo artimui, t.y. iš meilės artimui.
Todėl darbas
Kūrėjui skirstosi į dvi dalis: iš pradžių visos žmogaus pastangos turi būti
nukreiptos ištaisyti lengviausiai ištaisomą dalyką, tai yra, savo sąlygojimo
veiksmus.
Žmogui užsiimant sąlygojimu, daug lengviau padaryti intenciją, kad
visi šie veiksmai būtų iš tiesų artimo, o ne savo naudai ir malonumui.
Ir kai žmogus užbaigia šį darbą, tada ateina antroji dvasinio darbo pakopa, kai žmogus turi pradėti gauti malonumą, bet ne dėl savęs, o tik iš meilės Kūrėjui, nes Kūrėjas nori, jog žmogus mėgautųsi.
Chanukos pakopa – tai sąlygojimo indų ištaisymas, ir tai vadinasi „lišma“.
Apie
tai pasakyta: „Vien žiūrėti į jas ir nesinaudoti jomis“.
Tai reiškia sąlygojimo
veiksmus, be malonumo ir naudos sau gavimo.
Ir tai aspektas „חנו“.
Baal aSulamas pasakė:
„Kartais,
po daugelio dienų įtemptos kovos, vadai leidžia savo kariams pailsėti.
Yra
kvailių, galvojančių, jog karas jau baigėsi.
Tačiau protingesni suvokia, jog
tai tik poilsis, skirtas atgauti jėgas, po kurio vėl reikia eiti pirmyn ir
tęsti kovą.
Paaiškinimas: חנו כ״ה išreiškia šventės prasmę, t.y. vien tik sąlygojimo indų ištaisymą.
Ir po
to, kai pavyksta tai padaryti, ateina poilsis.
Tačiau tai dar nėra karo
pabaiga, nes dar reikia ištaisyti kitus indus – gavimo dėl sąlygojimo indus.
Todėl
Chanuka vadinasi „sugrįžimas iš baimės“, ir tai dar nėra tobulas aspektas.
Tuo tarpu Purimas jau išreiškia „sugrįžimą iš meilės“, nes jo metu dėka „pasninko ir šauksmo Kūrėjui“ ištaisomi ir gavimo dėl sąlygojimo indai.
Mokėmės, jog tikėjimo ir sąlygojimo aspektai yra tapatūs.
Tai reiškia, kad
kaip graikai žmogaus viduje kovoja prieš sąlygojimą, taip jie kovoja ir prieš
tikėjimą.
Ir tai aspektas „Jie pralaužė bokštų sienas“.
Tikėjimas – tai siena,
sauganti žmogų nuo visų „svetimų“ minčių.
O graikai savo „žinojimu“ pralaužė
tikėjimo sienas ir suteršė žmoguje esantį šventumą, vadinamą „aliejus“.
Kaip
žinia, graikai ypač aukštino ir vystė protą ir filosofiją.
Tuo tarpu tikėjimą,
kuris yra priešingas protui, jie laikė niekingu ir atstumiančiu dalyku.
Žmoguje
yra tokia savybė, kuri nori panaikinti visą šventumo valdymą ir veikimą, kuris
yra nepriimtinas tiek bendrai žmogaus protui, tiek šiuolaikinio žmogaus protui.
Iš tikrųjų, vidiniu aspektu, tai buvo karo su „graikais“ žmogaus viduje esmė, nes jie iš visų jėgų priešinosi šventumo pastatymui ir norėjo sunaikinti norą sąlygoti ir tikėjimą.
1991 metų Chanukos metu ravas Baruchas pasakė:
„Chanuka ir Purimas bei
kitos šventės yra tam, kad nebūtų paslėpimo.
Tai atvėrimas iš Kūrėjo, kuris parodo mums, jog gyvenimas yra Toroje ir priedermių vykdyme.