kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ואילו לא שרתה נבואה על משה רבינו עליו השלום והוריד תורה מן השמים המקיית העולמות. רח''ו שערי קדושה Todėl, jei nebūtų nusileidusi pranašystė ant mūsų mokytojo Moše, jis nebūtų galėjęs „nuleisti“ iš Dangaus Toros, kuri įgalina visų pasaulių egzistavimą. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 


 

Mūsų mokytojas Baal aSulamas Chanukos žvakučių uždegimui skirdavo daug laiko.

Jis uždegdavo žvakutes dalyvaujant visiems mokiniams, ir po to jie dainuodavo Chanukos pijutus („pijutai“ – religinė poezija).

Kiekvieną dieną po žvakučių uždegimo, Baal aSulamas su savo mokiniais rengdavo šventines vaišes.



Iš ravo Barucho pašnekesių apie Chanukos vidinę prasmę


 

Chanukos šventės metu prie ravo Barucho namo durų susirinkdavo minia žmonių.

Visi laukdavo išeinant ravo Barucho uždegti Chanukos žvakučių.

Ravas Baruchas Ašlagas pasirodydavo tarpduryje, tada garsiai, užmerktomis akimis ir visiškame susiliejime su Kūrėju ištardavo palaiminimą ir uždegdavo žvakes.

Žvakių statymo tvarka buvo iš kairės į dešinę, o uždegimo tvarka – iš dešinės į kairę.

Tai yra, kasdien pridedamą naują žvakę statydavo iš dešinės senosioms ir nuo jos pradėdavo degti ir toliau degdavo kairėje esančias žvakes.

Po to dainuodavo „Kūrėjas – mano išsigelbėjimo uola“ ir „Karaliaus Davido šlovinimo daina, skirta Šventyklos pašventinimui“ (30 Psalmė) arba kurią nors kitą šlovinimo dainą.

Pabaigęs dainuoti, ravas Baruchas užeidavo į moterų pusę, kuri buvo netoli jo buto.

Jis kalbėdavo joms apie Chanukos šventės vidinę prasmę iš darbo Kūrėjui aspekto.


„Zot Chanuka“, tai yra, paskutinės Chanukos dienos metu ravas Baruchas paprastai dainuodavo 45 Psalmių skyrių.

Jo tėvas Baal aSulamas sukūrė pilną melodiją šiai psalmei, labai gilią ir sudėtingą melodiją, kuri visa persmelkta Kūrėjo artumo idėja.

Ravas Baruchas ta proga surengdavo didžiules vaišes ir jų metu kalbėdavo ir aiškindavo šitos šlovinimo dainos prasmę.

Ji vadinasi „למנצח על שושנים“.

Kartą paaiškino taip:

למנצח“ („Choro vadovui“ arba „nugalėtojui“) – žmoguje yra „blogio instinktas“, ir tarp jų vyksta kova.

Tada blogio instinktas klausia žmogaus pačio didžiausio klausimo:

„Kas tai per darbas, kurį jūs dirbate?“

Ir kai žmogus nugali, tada yra „שושנים“ aspektas ir tai nuo žodžio „ששון“ (džiūgavimas, linksmumas) ir „שמחה“ (džiaugsmas).

 

Yra žinoma, jog žodis Chanuka חנוכה sudarytas iš raidžių חנו כ״ה.

Pagal paprastą aiškinimą, חנו כ״ה chanu ka” galima išversti: 25 dieną ilsėjosi nuo savo priešų (חנו – ilsėjosi, כ = 20; ה = 5)”.

O ravas Baruchas Šalomas paaiškino taip:

Žmoguje veikia dvi jėgos: viena – sąlygojimo (atidavimo) artimui jėga, o kita – gavimo jėga.

Ir kad ateitų prie susijungimo su Kūrėju, žmogus visus veiksmus turi atlikti su intencija padaryti malonumą savo artimui, t.y. iš meilės artimui.

Todėl darbas Kūrėjui skirstosi į dvi dalis: iš pradžių visos žmogaus pastangos turi būti nukreiptos ištaisyti lengviausiai ištaisomą dalyką, tai yra, savo sąlygojimo veiksmus.

Žmogui užsiimant sąlygojimu, daug lengviau padaryti intenciją, kad visi šie veiksmai būtų iš tiesų artimo, o ne savo naudai ir malonumui.

Ir kai žmogus užbaigia šį darbą, tada ateina antroji dvasinio darbo pakopa, kai žmogus turi pradėti gauti malonumą, bet ne dėl savęs, o tik iš meilės Kūrėjui, nes Kūrėjas nori, jog žmogus mėgautųsi.     

Chanukos pakopa – tai sąlygojimo indų ištaisymas, ir tai vadinasi „lišma“.

Apie tai pasakyta: „Vien žiūrėti į jas ir nesinaudoti jomis“.

Tai reiškia sąlygojimo veiksmus, be malonumo ir naudos sau gavimo.

Ir tai aspektas „חנו“.

Baal aSulamas pasakė:

„Kartais, po daugelio dienų įtemptos kovos, vadai leidžia savo kariams pailsėti.

Yra kvailių, galvojančių, jog karas jau baigėsi.

Tačiau protingesni suvokia, jog tai tik poilsis, skirtas atgauti jėgas, po kurio vėl reikia eiti pirmyn ir tęsti kovą.

Paaiškinimas: חנו כ״ה išreiškia šventės prasmę, t.y. vien tik sąlygojimo indų ištaisymą.

Ir po to, kai pavyksta tai padaryti, ateina poilsis.

Tačiau tai dar nėra karo pabaiga, nes dar reikia ištaisyti kitus indus – gavimo dėl sąlygojimo indus.

Todėl Chanuka vadinasi „sugrįžimas iš baimės“, ir tai dar nėra tobulas aspektas.

Tuo tarpu Purimas jau išreiškia „sugrįžimą iš meilės“, nes jo metu dėka „pasninko ir šauksmo Kūrėjui“ ištaisomi ir gavimo dėl sąlygojimo indai.  


Mokėmės, jog tikėjimo ir sąlygojimo aspektai yra tapatūs.

Tai reiškia, kad kaip graikai žmogaus viduje kovoja prieš sąlygojimą, taip jie kovoja ir prieš tikėjimą.

Ir tai aspektas „Jie pralaužė bokštų sienas“.

Tikėjimas – tai siena, sauganti žmogų nuo visų „svetimų“ minčių.

O graikai savo „žinojimu“ pralaužė tikėjimo sienas ir suteršė žmoguje esantį šventumą, vadinamą „aliejus“.

Kaip žinia, graikai ypač aukštino ir vystė protą ir filosofiją.

Tuo tarpu tikėjimą, kuris yra priešingas protui, jie laikė niekingu ir atstumiančiu dalyku.

Žmoguje yra tokia savybė, kuri nori panaikinti visą šventumo valdymą ir veikimą, kuris yra nepriimtinas tiek bendrai žmogaus protui, tiek šiuolaikinio žmogaus protui.

Iš tikrųjų, vidiniu aspektu, tai buvo karo su graikais žmogaus viduje esmė, nes jie iš visų jėgų priešinosi šventumo pastatymui ir norėjo sunaikinti norą sąlygoti ir tikėjimą.

1991 metų Chanukos metu ravas Baruchas pasakė:

„Chanuka ir Purimas bei kitos šventės yra tam, kad nebūtų paslėpimo.

Tai atvėrimas iš Kūrėjo, kuris parodo mums, jog gyvenimas yra Toroje ir priedermių vykdyme.