kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                   31.


Turime gerai išsiaiškinti, kodėl priklauso Teisingumo Išgelbėtojo (Mašiacho) atėjimas nuo kabalos mokymosi masėse, kaip tai labai išaukštinta Zohare ir visose kabalos knygose.
Iš tikro daugelis šia tema prirašė tokių tuščių „svaičiojimų“,
kad net sunku tai ištverti.


Šis dalykas paaiškintas „Tikunei Zohar“ ( Tikun 30):
„Antras kelias.
„Ir Kūrėjo dvasia sklando ant vandens paviršiaus“ (Berešit 1 – 2).
Klausia: kokia tai dvasia?
Ir atsako: iš tikro, kai Šchina „nusileidžia“ į tremtį,
Jos dvasia tvyro tik tarp tų,
kurie užsiima Tora, ir Šchina randasi tarp jų.
O visi kiti: „Visi kūnai, kaip žolė“ (Ješaja 40 – 6),
t.y. visi, kaip „gyvuliai, ėdantys žolę“.
Ir „visas jų gerumas, kaip lauko žiedai“ (Ješaja 40 – 6),
t.y. visas gerumas, kurį jie daro,
jie daro tik dėl savęs.
Netgi tie, kurie užsiima Tora („lo lišma“), visą gerumą daro tik dėl savęs.


Apie tai parašyta: „Reikia prisiminti, kad jie tik tik kūnas,
kuriame dvasia praeina ir jau negrįžta“ (Tehilim 78 – 39),
negrįžta niekada,
ir tai – „Mašiacho dvasia“.
Vargas tiems, kurie sąlygoja,
kad „Mašiacho dvasia“ palieka pasaulį ir nebegrįžta niekada.
Visa tai sąlygoja tie, kurie užsiima „sausa“ Tora,
ir nenori užsiimti kabalos išmintimi.
Jie sąlygoja, kad dingsta „Išminties šaltinis“,
ir tai raidė „Jud“ (iš Kūrėjo vardo „Havaja“).
Ir ši „Mašiacho dvasia“,
kuri pasitraukia, tai – „šventa dvasia“.
Tai – „išminties ir supratimo dvasia, harmonijos ir stiprybės dvasia,
Kūrėjo baimės dvasia“ (Ješaja 11 – 2).


Antras Toros įsakymas.
„Ir pasakė Kūrėjas, tebūnie šviesa. Ir atsirado šviesa“ (Berešit 1 – 3).
Ir tai – meilė, t.y. „gerumo meilė“.

Apie tai parašyta: „Amžina meile pamilau tave, todėl daviau gerumą“ (Jeremija 31 – 2).
Tai pat pasakyta: „Nežadinkite ir nebudinkite mano meilės, tol kol ji nepanorės“ (Šir aŠirim 2 – 7).
Ir tai svarbiausi dalykai: „meilė“ ir „baimė“.
Tai pat, tai visas skirtumas, tarp „gerumo“ ir „blogumo“,
nes yra kita netobula „baimė“ ir „meilė“ – „tik dėl užmokesčio“.


Ir todėl pasakė Kūrėjas:
„Prisaikdinu jus Jeruzalės dukterys stirnomis ir lauko elniais:
Nežadinkite ir nebudinkite mano meilės, tol kol ji nepanorės“ (Šir aŠirim 2 – 7).
Ir tikra meilė – meilė „ne dėl užmokesčio“,
nes baimė ir meilė „dėl užmokesčio“,
tai – „tarnaitė“.
„Ir dėl trijų dalykų pyksta žemė...:
- dėl vergo, jei jis pradeda karaliauti,
- ir dėl tarnaitės, jei ji paveldi Ponią“ (Mišlei 30 – 22, 23).



                                                                       32.


Panagrinėkime „Tikunei Zohar“ pasakymą nuo pabaigos į pradžią.
Ten sakoma, kad yra baimė ir meilė, pas žmogų,
užsiimantį Torą ir priedermėmis „dėl užmokesčio“,
t.y. žmogus tikisi kokio nors materialaus gerumo iš Toros ir dvasinio darbo.
Ir tai skaitosi „tarnaitės“ aspektas,
apie kurį parašyta: „Tarnaitė, jei paveldi ponią“.
Tačiau juk taip pat parašyta:
„Visada turi žmogus užsiimti Tora ir priedermėmis, netgi lo lišma“.
Tada, kodėl gi: „Pyksta žemė“?
Ir dar reikia suprasti ryšį tarp užsiėmimo Tora „lo lišma“ su aspektu „tarnaitė“.
Taip pat pasakymą „paveldi ponią“, apie kokį „paveldėjimą“ čia yra kalbama?



                                                                       33.


Visa tai galima suprasti iš to, kas jau yra paaiškinta anksčiau.
Iš tikro išminčiai leido pradžioje užsiiminėti Tora „lo lišma“,
nes iš „lo lišma“ ateinama prie „lišma“.
Tai atsitinka dėl šviesos, esančios Toroje, poveikio.
Šviesos, kuri grąžina žmogų prie gerumo.


Todėl užsiėmimas „lo lišma“ skaitomas „tarnaite, pagalbininke“,
kuri atlieka „žemus darbus“ Poniai, t.y. šventai Šchinai.
Ir taip galiausiai vis tiek yra prieinama prie „lišma“,
bei nusipelnoma Šchinos nusileidimo.
Tada netgi „tarnaitė“, t.y. užsiėmimas „lo lišma“, skaitosi „šventa tarnaite“.
Nes ji paruošia ir padeda šventumui.
Dar tai yra vadinama šventu Asija pasauliu.


Tačiau, jei nėra pas žmogų tvirto tikėjimo (neduok dieve),
ir jis užsiima Tora ir dvasiniu darbu ne todėl,
kad Kūrėjas įsakė jam mokytis,
tada taip mokantis, neatsiveria žmogui Toros švytėjimas,
nes pas tokį žmogų yra „pažeistos akys“,
apverčiančios šviesą į tamsą, panašiai kaip pas šikšnosparnį.


Iš tikro taip mokindamasis žmogus išeina iš „šventos tarnaitės“ aspekto,
nes nenusipelno jos dėka ateiti į „lišma“.
Ir tada žmogus papuola į „nešvarios, klipos tarnaitės“ valdžią,
kuri pasiglemžia sau Torą ir dvasinį darbą.
Todėl tada:
„Pyksta žemė“,
t.y. šventoji Šchina vadinama „žeme“.
Ir tas dvasinis darbas ir Tora,
kurie turėjo ateiti į šventosios Šchinos nuosavybę,
yra pagrobiami „netyros tarnaitės“,
ir nuleidžiami į klipot nuosavybę.
Todėl ir sakoma: „Tarnaitė paveldi Ponią“ (neduok dieve).