kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ואילו לא שרתה נבואה על משה רבינו עליו השלום והוריד תורה מן השמים המקיית העולמות. רח''ו שערי קדושה Todėl, jei nebūtų nusileidusi pranašystė ant mūsų mokytojo Moše, jis nebūtų galėjęs „nuleisti“ iš Dangaus Toros, kuri įgalina visų pasaulių egzistavimą. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

שמעתי  

„Šamati“

tai, ką girdėjo ravas Baruchas Ašlagas iš Baal Sulamo

 
 
 

Uždaryti užduotį




Nieko nėra – tik Jis“


(Ištraukos)


Parašyta: „Nieko nėra – tik Jis“ (Dvarim 4 – 35),

tai reiškia, kad nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri galėtų veikti prieš Kūrėją.

Ir tai, kad žmogus mato, jog pasaulyje yra jėgos, neigiančios aukštutinę vienybę,

tai pačio Kūrėjo noras.

Iš tikro tai yra didelis žmogaus suvokimo ištaisymas, vadinamas:

Kairė atstumia, o dešinė priartina“.

Tai, ką „kairė atstumia“, turi praeiti ištaisymą.

Tai reiškia, kad pasaulyje yra dalykų, kurių pradinė mintis buvo nukreipti žmogų nuo tiesaus kelio, t.y. atstumti žmogų nuo šventumo.


Ir šių „atstumimų“ nauda ta, kad jų dėka žmogui ateina absoliutus noras ir reikmė, kad Kūrėjas jį priartintų, kitaip žmogus jaučiasi pražuvęs.

Iš tikro žmogus mato tai, kad nežiūrint į tai, kad jis nedaro progreso dvasiniame kelyje, dar žmogus mato, kad jis eina atgal, net „lo lišma“ jis neturi jėgų vykdyti Torą ir priedermes.

Ir tik didelėmis pastangomis aukščiau logikos jis gali pergalėti kliūtis ir vykdyti Torą ir priedermes. Tačiau ne visada yra pas žmogų jėgų eti virš logikos, todėl yra pavojus visai išeiti iš Toros kelio, netgi iš „lo lišma“.


Ir visada pas žmogų būna daugiau „kritimų“ nei „pakilimų“.

Taip pat žmogus nemato visų šių būsenų pabaigos ir todėl jis būkštauja, kad nepasiliktų už šventumo ribos.

Iš tikro žmogus mato, kad netgi mažų mažiausią darbą šventume jam sunku padaryti.

Tai reiškia, kad viskas reikalauja milžiniškų pastangų, tačiau žmogui ne visada užtenka pastangų, ir kada gi visam šitam ateis galas...?


Iš tikro žmogus prieina prie aiškaus sprendimo, kad niekas jam negali padėti tik pats Kūrėjas.

Ir tai žmogaus širdyje sukelia tikro reikalavimo atsiradimą, kad Kūrėjas atvertų jam akis ir širdį ir iš tikrųjų priartintų prie Savęs amžinam susijungimui.

Todėl išeina, kad visi atstūmimai buvo iš paties Kūrėjo pusės.

Juk visa tai vyksta ne todėl, kad žmogus yra „ne tvarkoj ir jis ne visada sugeba pergalėti savo egoizmą.

Tačiau tiems tuos žmonėms, kurie iš tikrųjų nori priartėti prie Kūrėjo ir nesitenkinti mažuma, bei nepasilikti vaikiškame lygyje, duodama pagalba iš viršaus – siunčiami „kritimai“.

Kitaip žmogus galėtų sakytų:

„Ačiū dievui aš vykdau Torą ir gerus darbus ir ko gi man dar reikia?


Ir iš tikro, jei yra pas žmogų tikras noras, toks žmogus gauna pagalbą iš viršaus, t.y. parodo jam visada tiesą, kad jis netvarkoj.

Tai reiškia, kad žmogui pastoviai yra siunčiamos mintys ir argumentai, kurie yra prieš dvasinį darbą.

Iš tikro viso to tikslas parodyti žmogui, jog jis yra netvarkoj su Kūrėju.

Ir kiek žmogus besistengtų, jis visada mato, kad jis toliau nuo šventumo už visus kitus, einačius Kūrėjo keliu, t.y. kiti jaučiasi „tvarkoje“ su Kūrėju.

Tačiau pas jį visada yra nepasitenkinimas ir reikalavimai Kūrėjui, kodėl Jis neteisingai su juo elgiasi?

Todėl žmogui skauda, kad jis yra netvarkoj su Kūrėju, todėl žmogus ateina prie jausmo, kad nėra jam dalies šventume.

Ir nors retkarčiais žmogus gauna iš viršaus pagyvėjimą, kuris trumpam „atgaivina“ jį, tačiau iš karto žmogus vėl „nukrenta“ atgal...

Iš tikro visa tai tik dėl to, kad žmogus ateitų prie aiškaus supratimo, kad tik Kūrėjas gali jį priartinti iš tikrųjų.


Tai reiškia, kad žmogus turi stengtis matyti, jog viskas išeina iš Kūrėjo, ir visos žmogaus mintys turi būti tik apie Kūrėją.

Net jei žmogus randasi pačioje žemiausioje būsenoje, kad nebėra kur žemiau kristi, negalima išeiti iš supratimo, kad visa tai sąlygoja Kūrėjas.

Ir negalima galvoti, kad yra kita jėga, kuri neleidžia žmogui įeiti į šventumą, ir ši „jėga“sąlygoja gera ar bloga.

Taip pat žmogus negali galvoti, kad yra savarankiškos jėgos ir pas „sitra achrą“ (kitą, netyrą pusę), kurios neleidžia žmogui daryti gerus darbus ir eiti Kūrėjo keliu.

Tai reiškia, kad viskas vyksta tik iš Kūrėjo pusės ir su Kūrėjo kontrole.


Kaip rašo Baal Šem Tovas, kad tas kas sako, jog yra kita jėga pasaulyje, netgi „klipot“ (netyros jėgos), toks žmogus yra būsenoje „tarnausite kitiems dievams“.

Iš tikro žmogus padaro prasižengimą ne todėl, kad turi negerų minčių, tačiau žmogaus prasižengimas tame, kad jis galvoja, jog tas mintis jam siunčia kas kitas, ne Kūrėjas.

Ir ne tik, jei žmogus galvoja, kad yra jo paties valia, t.y. galvoja, kad vakar jis pats nenorėjo eiti Kūrėjo keliu, tai taip pat yra prasižengimas ir Kūrėjo vienybės neigimas.