• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Knygų rašymo periodas (2)

„Veidas šviečia ir veidas paaiškina“

1926 metais ravo Moše Barucho Lembergerio ir ravo Davido Meincbergo mokiniai pradėjo spausdinti Ari knygą „Ec chaim“ su Baal aSulamo komentarais.

Tačiau dėl lėšų trūkumo jie atspausdino tik dalį.

Ir taip parašė knygos įžangoje:

„Mes dėkojame visiems nuoširdiems ir dosniems žmonėms, kad mums pavyko atspausdinti 200 mūsų mokytojo Baal aSulamo komentaro knygai „Ec chaim“ puslapių.

Nes dėl lėšų stokos mes galėjome išspausdinti tik šią dalį, ir tikimės, kad mums pavyks „išleisti į dienos šviesą“ visą knygą“.

Rabi Baruchas Šalom pasakojo:

„Mano tėvas paprašė rabi Davido Meincbergo ir rabi Moše Barucho Lembergerio, kad parašytų autoriaus pristatymą knygos įžangoje.

Kiekvienas iš jų parašė savo variantą, tačiau mano tėvas visus juos atmetė ir parašė pats: „Admor, Kūrėjo žmogus, šventas gyvasis Ari“.

Paaiškinimas:

„Yra daug tokių, kurie klysta ir tvirtina, kad kuklus žmogus yra melagis, t.y. nežiūrint į tai, kad yra jame gerų savybių ir dorybių, tačiau jis sako apie save, kad yra niekingas ir nieko vertas.

Tačiau iš tikrųjų taip nėra, nes juk be jokios abejonės visi ankstesnieji išminčiai tiksliai žinojo, kokiose pakopose jie yra.

Kaip pasakyta Talmude:

„Pasakė Raba: žmogus turi žinoti sieloje, ar jis absoliutus teisuolis, ar ne“.

Tai reiškia, kad žmogus yra įpareigotas žinoti savo pakopą.

Tačiau kuklumo aspektas pasireiškia kita forma, nes tie, kurie dirba Kūrėjui, iš tikrųjų mato, kad jie yra visiškas niekas ir kad be Kūrėjo pagalbos jie negalėtų netgi pajudėti.

Kaip rašė mūsų mokytojas savo laiške:

„Bet sužinos ir patikės, kad visi kūriniai yra kaip „molis puodžiaus rankose, kuris jei nori – praplatina, jei nori – susiaurina“.

Toks žmogus nesako, kad „Tai mano jėga ir mano rankos tvirtumas atnešė man šitą gerumą“, tačiau priešingai, kas liečia „savo jėgas“, žmogus laiko save visišku „nuliu“.

Vadinasi, žmogus gali žinoti savo geras savybes ir dorybes, ir tuo pačiu išlikti kuklus.

Tuo laikotarpiu, kai Baal aSulamas buvo Londone, rabi Moše Baruchas Lembergeris nusiuntė savo mokytojui laišką, kuriame jis klausė, ar gera mintis yra pasirašyti tarp mokinių „susitarimo raštą“ (tai tam tikras susitarimas tarp draugų, kuriuo jie įsipareigoja būti ištikimi vienas kitam ir su visišku atsidavimu padėti vienas kitam).

Baal aSulamas jam atsakė teigiamai.

Jis rašė:

„Tavo laiškas mane labai nudžiugino: tavo veiksmai, siekiant mokinių vienybės, yra pagirtini ir išaukštinti, Kūrėjas duos tau ir tai, kad nusipelnysi taip pat ir teisingos intencijos“.

Po to, kai Izraelyje buvo išspausdinta dalis knygos „Ec chaim“ komentaro, ji pasiekė Lenkiją ir papuolė ten į rankas filosofui ir mąstytojui Hileliui Ceitlinui.  

Tada Ceitlinas parašė straipsnį laikraščiui „Der Ceitung“ Varšuvoje, kuriame jis išaukštino nuostabų mūsų mokytojo kūrinį.

Kai sužinojo Baal aSulamas, kad jo komentaras pateko į Ceitlino rankas, buvo sukrėstas ir labai tuo nepatenkintas.

Taip rašė savo laiške iš Londono:

„Taigi, gavau tavo laišką, kuris mane be galo nuliūdino, dėl to, kad šventi tekstai pakliuvo į pašalinių rankas ir jie gali piktnaudžiauti jais kaip tinkami.

Dabar tu mane suprasi dėl mano dvigubo ir trigubo perspėjimo išlaikyti paslaptį ir kodėl iki šiol neišsiunčiau atspausdintų tekstų, nes bijojau būtent to.

Taigi, sulaukiau to, ko labiausiai bijojau. Buvau išduotas lengvabūdžių, kurie padarė tai, ko neliepiau – po visų griežčiausių perspėjimų, kad neatskleistų paslapties jokiam žmogui, kas jis bebūtų.

Taigi, suteršė mano sielą kartos akyse, išmušė mane iš kelio mano išaukštintame darbe suteikiant malonią dvasią Kūrėjui. Kas galėtų atleisti jiems už tai?

Dangus paliudys, kad triūsiau iš visų jėgų, kad pritraukčiau Kūrėjo šventumą į šią kartą. Tačiau „sitra achra“ (netyra jėga) visada suranda žmonių, vykdančių jos misiją, ir darančių man kliūtis visur, kur tik aš bepasisuku, norėdamas atnešti gerumą kitiems“.

1927 metų pabaigoje Baal aSulamas panoro grįžti į Izraelį. Tačiau visai neturėjo pinigų, tad jo žmona atsiuntė jam bilietą, kad galėtų grįžti.

1928 metais, Izraelyje, Chevrone, vykstant neramumams, Baal aSulamas sukūrė melodiją pagal Psalmių (2:1) žodžius „Kodėl pyksta gojai?“

1931 metais mūsų mokytojas iš Jeruzalės persikėlė į Jafą.

Kai rabi Jehuda Brandvainas pamatė sunkumus, iškilusius komentaro „Veidas šviečia“ ir „Veidas paaiškina“ spausdinime, padarė štai ką: jis pasiskolino pinigų ir didžiulių pastangų dėka Jeruzalėje atidarė savo spaustuvę, kurią pavadino Spaustuvė „Jehuda ir Jeruzalė“.

Jo tikslas buvo vienas – atspausdinti likusią „Ec chaim“ komentaro dalį bei kitus likusius Baal aSulamo rankraščius.