• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות 

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                 58.

Ir dabar tampa aiškus išminčių posakis,
kad „padaręs „tšuva“ (sugrįžimą, atgailą) iš baimės,
nusipelno, kad jo tyčiniai nusikaltimai virstų klaidomis“.
Tačiau dar reikia suprasti, kaip tai gali atsitikti?
Pirmiausia, tyčiniai nusikaltimai, kuriuos žmogus daro,
išplaukia iš žmogaus buvimo „dvigubame Kūrėjo valdymo paslėpime“.
Ir tai vadinasi „paslėpimu paslėpime“,
nes žmogus netiki Kūrėjo valdymu „užmokesčiu ir bausme“ (neduok dieve).
Tačiau „vieno paslėpimo“ aspekte žmogus tiki Kūrėjo valdymu „užmokesčiu ir bausme“,
bet dėl didelių kentėjimų, kartais ateina prie „nuodėmingų abejonių“.
Tai reiškia žmogus tiki,
kad kentėjimai atėjo pas jį už bausmes.
Ir tai panašu į žmogų, matantį savo bičiulį iš nugaros,
todėl galintį suklysti ir pagalvoti, gal tai kitas.
Iš tikro tada žmogaus padaromi nusikaltimai yra tik „klaidos“,
nes žmogus tiki į Kūrėjo valdymą „užmokesčiu ir bausme“.

                                                                       59.

Todėl, kai žmogus nusipelno „tšuva (sugrįžimo, atgailos) iš baimės“,
t.y. Kūrėjo valdymo „užmokesčiu ir bausme“ aiškus suvokimo,
tada žmogus yra visiškai užtikrintas, kad daugiau nenusidės.
Ir tada žmogus visiškai ištaiso „paslėpimo paslėpime“ aspektą,
nes aiškiai mato, kad yra Kūrėjo valdymas „užmokesčiu ir bausme“.
Taip pat žmogui yra visiškai aišku, kad visi kentėjimai, kuriuos jautė anksčiau,
buvo jam kaip Kūrėjo valdymo bausmė už jo padarytas nuodėmes.
Ir dabar yra aišku, kad tai buvo tik „karti“ klaida.
Todėl žmogus „išrauna“ visus šiuos tyčinius nusikaltimus „iš šaknų“,
tačiau ne visiškai, bet jie virsta „klaidomis“,
nes tai yra panašu į prasižengimus, kuriuos padarė „viengubame paslėpime“.
Tai reiškia, kai žmogus „suklupo“ dėl sumaišties „Kūrėjo valdymo“ suvokime,
nes ši sumaištis buvo nuo didelių kentėjimų,
kurie „išmušė žmogų iš vėžių“,
todėl tai skaitosi tik „klaidomis“.

                                                                      60.

Iš tikro šiuo „sugrįžimu iš baimės“ žmogus neištaiso anksčiau buvusio viengubo „Kūrėjo veido“ paslėpimo.
Ir tik nuo sugrįžimo momento ir toliau yra pas žmogų „Kūrėjo veido“ atvėrimas.
Tačiau praeityje, tol kol dar nenusipelnė „tšuvos (sugrįžimo, atgailos),
pas žmogų lieka „Kūrėjo veido“ paslėpimas.
Ir taip pat visos žmogaus padarytos „klaidos“ lieka be pakitimų,
t.y. visiškai be jokio ištaisymo.
Juk ir tada tikėjo,
kad visos bėdos ir kentėjimai atėjo pas žmogų kaip „bausmė“.
Kaip apie tai parašyta Toroje:
„Ir pasakys tą dieną, ar ne todėl, kad nėra Kūrėjo su manim, ištiko mane šis blogis“.