• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות 

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

75.

Tačiau iškyla klausimas, kaip žmogus gali nusipelnyti pirmos „meilės Kūrėjui“ pakopos,
t.y. meilės, priklausančios nuo kokios tai priežasties, pirmos pakopos?
Kaip sakėme, kad ši meilės pakopa, ateina iš didelio gerumo,
kurį žmogus gavo iš „Mylinčio“.
Tačiau pasakyta, kad užmokestis už priedermę tik „pasaulyje, kuris ateis“?
Ir dar paaiškinta, kad kiekvienas žmogus būtinai turi praeiti dvi „Kūrėjo veido“ paslėpimo pakopas.

Iš tikro „Kūrėjo veidas“, t.y. Kūrėjo gerumas, nes „Gero būdas daryti gera“,
yra paslėpti nuo žmogaus tuo laiku, nes žmogaus tada gauna bėdas ir jaučia kentėjimus.
Dar paaiškinta, kad visas svarbiausias žmogaus darbas Toroje ir priedermėse laisvu žmogaus pasirinkimu yra būtent šiuose dviejuose paslėpimuose.
Todėl, kaip žmogus gali nusipelnyti antros „meilės Kūrėjui“ pakopos,
t.y. pakopos priklausančios nuo priežasties?
Kaip apie šią pakopą pasakyta, kad visada: ir praeityje ir dabar „Mylimasis“ darė žmogui didelius ir nuostabius gerumus, t.y. čia nebuvo žmogui net užuominos į blogį?
Ir tuo labiau, kaip žmogus gali nusipelnyti trečios ir ketvirtos „meilės Kūrėjui“ pakopos?

76.

Iš tikro pasinėrėme į „gilius vandenis“ ir turime iš jų iškelti „brangų perlą“.
Pirmiausiai reikia suprasti išminčių posakį:
„Savo pasaulį pamatysi dar gyvendamas, o gausi paskui, gyvenime „pasaulyje, kuris ateis“ (Talmudas, Brachot 17).
Tačiau kodėl nepasakyta:
„Savo pasaulį gausi dar gyvendamas“, o tik „pamatysi“?
Ir dar, jei „Brachot (Palaiminimuose)“ nutarė palaiminti,
reikėjo palaiminti pilnai, t.y. žmogus turi suvokti ir gauti savo pasaulį gyvenime?
Ir kam žmogui dar gyvenime „pamatyti“ savo gyvenimą „pasaulyje, kuris ateis“?
Iš tikro, kam reikia žmogų įvesti į kančias,
rodant nuostabią ateitį, kuri laukia jo tik „pasaulyje, kuris ateis“?
Ir dar, kodėl šis palaiminimas užima pirmą vietą, t.y. pats svarbiausias?

77.

Pirmiausiai turime suprasti šį „pasaulio, kuris ateis“ matymą dar gyvenime,
kaip tai yra įmanoma?
Juk iš tikro „materialiomis akimis“ negalima pamatyti jokio dvasinio dalyko.
Taip pat ir Kūrėjas nelinkęs keisti „pasaulėdaros dėsnių“.
Iš tikro Kūrėjas iš pat pradžių taip sutvarkė „pasaulėdaros dėsnius“,
kad greičiausiai žmogų atvesti į reikiamą tikslą,
t.y. šių dėsnių dėka „susilieti“ su Kūrėju.
Kaip parašyta: „Viską padarė Kūrėjas dėl savęs“.
Todėl, kaip žmogus gali nusipelnyti šio „matymo“,
dar gyvendamas savo gyvenime?

78.

Iš tikro šis „matymas“ ateina pas žmogų dėka „akių atvėrimo“ Šventoje Toroje, kaip pasakyta:

„Atverk man akis ir pamatysiu stebuklus iš Tavo Toros“(Tehilim 119 – 18).
Todėl iš sielos yra priimama priesaika, dar prieš jai „įeinant“ į kūną:
„Nors ir visas pasaulis sakys, kad tu teisuolis,
būk „savo akyse“, kaip nusidėjėlis“ (Talmudas, Nida 30).
Ir būtent „savo akyse“ reiškia,
kad kol dar žmogus nenusipelnė „akių atvėrimo“ Toroje,
jis turi laikyti save nusidėjėliu, nepaisant aplinkinių nuomonės,
laikant save teisuoliu.
(Tai reiškia, kad jei visi mato, kad žmogus „iš išorės“ yra teisuolis,
tada pradeda galvoti, kad jis ir iš tikro yra teisuolis).
Ir dabar taip pat galima suprasti, kodėl įrašė palaiminimą:
„Savo pasaulį pamatysi dar gyvendamas“ palaiminimų pradžioje.
Tai reiškia, kad prieš šią pakopą, t.y. „akių atvėrimą“ šventoje Toroje,
žmogus nenusipelno net pakopos „nevisiškas teisuolis“.