kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות 

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




83.

Matome, kad pirma „Kūrėjo veido atvėrimo“ pakopa, t.y. absoliutus „užmokesčio ir bausmės“ supratimas ateina pas žmogų, kaip Kūrėjo išgelbėjimas.
Tai reiškia, kad žmogus nusipelno nuostabaus „atvėrimo akių šventoje Toroje“.
Ir tada žmogus pasidaro, kaip: „Stiprėjantis šaltinis“, kaip sako „Avot“ rabi Meiras.
Tada už kiekvieną priedermę, kurią jis įvykdė savo pastangomis „laisvo pasirinkimo“ metu,
žmogus nusipelno ir mato paruoštą jam užmokestį „pasaulyje, kuris ateis“.
Ir taip pat mato ir jaučia didelę netektį už kiekvieną prasižengimą.



84.

Tačiau nors šis „užmokestis“ dar neatėjo į žmogaus rankas,
nes užmokestis už priedermę „pasaulyje, kuris ateis“, kai žmogus, ateina į šią pakopą,
jis aiškiai „mato“, „suvokia“ ir jaučia didelį malonumą priedermės vykdymo metu.
Juk „ateinantis (su vekseliu) atsiimti skolos, skaitosi (jaučiasi), kaip jau atsiėmęs skolą“.
Panašiai prekybininkas daro verslą, kad užsidirbti didelį pelną.
Ir nors pelnas ateis ateityje, po ilgo laiko,
tačiau jei žmogus be jokios abejonės šešėlio užtikrintas,
kad pelnas ateis nustatytu laiku, jis džiaugiasi jau dabar, lyg jau gavęs pelną.


85.

Todėl savaime aišku, kad toks atviro Kūrėjo valdymo suvokimas garantuoja,
jog žmogus „prilips“ prie Toros ir priedermių visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.
Taip pat žmogus atsitrauks nuo visų savo prasižengimų, ir bėgs nuo nuodėmių, kaip nuo ugnies.
Ir nors žmogus dar nėra visiškas teisuolis, nes dar nenusipelnė „sugrįžimo iš meilės“,
tačiau šis didelis žmogaus „susiliejimas“ su Tora ir gerais darbais padeda jam iš lėto nusipelnyti ir „sugrįžimo iš meilės“, t.y. antros „Kūrėjo veido“ atvėrimo pakopos.
Ir tada žmogus jau gali įvykdyti pilnai visas 613 priedermes, ir vadinasi „visiškas teisuolis“.



86.

Todėl dabar galima išsiaiškinti problemą,
kodėl iš sielos, prieš nusileidžiant jai į kūną, paimama priesaika:
„Nors ir visas pasaulis tvirtins, kad tu teisuolis, būk savo akyse, kaip nusidėjėlis”.
Ir kodėl, po to kai visas pasaulis sutinka, kad žmogus yra teisuolis,
vis tiek žmogus turi laikyti save nusidėjėliu?
Argi žmogui neužtenka viso pasaulio liudijimo?
Taip pat dar iškyla klausimas dėl priesaikos formuluotės:
„Nors ir visas pasaulis tvirtins”.
Kodėl gi žmogui reikia viso pasaulio nuomonės ir liudijimo?
Juk žmogus pats geriau žino už visą pasaulį?


Iš tikro, reikėjo suformuluoti priesaiką taip:
„Jei tu pats savo viduje žinosi, kad esi teisuolis”, ar pan.?
Ir labiausiai keista tai, kad Talmude aiškiai parašyta:
„Pasakė Rava, žmogus turi žinoti sieloje, ar jis teisuolis ir ne” (Brachot 61).
Iš tikro yra įpareigojimas iš tikro būti absoliučiu teisuoliu.
Tai reiškia, kad žmogus turi pats patikrinti save ir žinoti šią tiesą.
Tačiau, kodėl tada siela yra prisaikdinama,
kad visada žmogus savo akyse būtų, kaip nusidėjėlis?
Ir pati siela niekada nesužinotų tiesos?
Juk išminčiai įpareigojo atvirkščiai?


87.

Tačiau šie visi pasakymai yra labai tikslūs.
Tai reiškia, jei žmogus dar nenusipelnė „atvėrimo akių Toroje“ nuostabiu „praregėjimu“,
t.y. aiškaus ir visiško „bausmės ir užmokesčio“suvokimo,
jis negali apgaudinėti save ir laikyti save teisuoliu.
Ir tada žmogus būtinai jaučia, kad trūksta jam dviejų pagrindinių, apimančių visą Torą, priedermių:
„baimės“ ir „meilės“.
Todėl  žmogus negali pilnai nusipelnyti net baimės priedermės,
taip kad „paliudytų jam Žinantis paslaptis, jog žmogus jau nebesugriš prie savo kvailystės“.
Tai reiškia, kad kol žmogus nenusipelno absoliutaus „bausmės ir užmokesčio“ suvokimo, jis nejaučia ir nemato didelės prasižengimo baimės ir netekties.
Iš tikro kol žmogus nenusipelno pirmos „Kūrėjo veido“ atvėrimo pakopos,
ateinančios pas žmogų su „atvėrimu akių Toroje“.
Ir tuo labiau žmogus negali apgaudinėti save ir „jausti“ meilę Kūrėjui,
nes ši pakopa visai nepavaldi žmogui ir priklauso tik nuo „širdies suvokimo“,
ir čia negalioja jokia prievarta ar pastangos.