• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

וזאת ליהודה 

O tai – Jehudai

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

3.

Ir norint gerai surasti šį išaukštintą dalyką,
kad pats „nebuvimas“ paruošia jam skirtą „atsiradimą – egzistenciją“,
pasižiūrėkime į šio, materialaus pasaulio pavyzdį.
Iš tikro, kai mes žvelgiame „laivės“ sąvoką,
mes suprantame, kad tai – labai išaukštintas dalykas,
kurio „skonį“ pajuto tik išrinktieji.
Ir tai tik atitinkamo pasiruošimo dėka,
bet didelė žmonių dalis visai negali pajusti šio „skonio“.
Tačiau iš kitos pusės, jei paimsime „vergovės“ sąvoką,
šį dalyką jaučia visi ir mažas, ir didelis,
net pats „mažiausias“ visuomenės narys negali pakęsti pavergimo.

Kaip mes matome su lenkų tauta,
kuri prarado savo nepriklausomybę.
Iš tikro daugelis lenkų nesugebėjo įvertinti nepriklausomybės,
todėl nesaugojo jos, ir šimtui metų „nukrito“ į carinės Rusijos vergiją.
Ir, nešdama šį vergovės jungą, visa tauta smarkiai kentėjo,
todėl, kaip didelis, taip ir mažas, pradėjo trokšti išsivadavimo.
Iš tikro nors daugelis negalėjo sieloje žinoti šio laisvės „skonio“ (nes gimė vergijoje),
tačiau kiekvienas tai įsivaizdavo pagal savo troškimus.
Tai reiškia, kad tik po laisvės „nebuvimo“, t. y. po pavergimo,
„atsirado“ sieloje galimybė pažinti ir pamilti laisvę...

Ir vos tik Lenkija išsivadavo iš Rusijos vergijos bei gavo nepriklausomybę,
mes sutinkame daug žmonių, kurie pradėjo bodėtis šia laisve.
Iš tikro šie žmonės jau nebežino, ką jie „išlošė“ iš šios „laisvės“ ir „nepriklausomybės“.
Taip pat nemaža dalis žmonių jau net gailisi bei tvirtina,
kad nauja valdžia padidino mokesčius, labiau nei sena.
Todėl gal geriau buvo prie „senos valdžios“?!
Iš tikro matome, kad šių žmonių dar tinkamai nepaveikė „nebuvimas“.

Dabar galime suprasti Toros išminčių Ravo iš Šmuelio ginčą.
Kur Ravas aiškina Mišną, kuri pradeda nuo „gėdos“,
kad galėtų geriau būtų pažintas „išsivadavimo“ skonis.
Todėl Ravas ir sako,
kad reikia pradėti nuo Teracho (Abrahamo tėvo) laikų.
Iš tikro Ravas tvirtina skirtingai, nei Šmuelis,
nes Egipte Izraelio tautoje jau truputį buvo juntama meilė ir darbas Kūrėjui.
Todėl vergovės sunkumai Egipte,
nesiskaito, kaip kliūtis tautos,
kuri jau vadinasi „Izraelis“ (Tiesiai į Kūrėją), gimimui.

Tačiau Šmuelis aiškina Mišną taip,
kad pats „nebuvimas“ paruošia „išsivadavimą“.
Iš tikro pats „nebuvimas“ skaitosi, kaip „išsivadavimo“ dalis,
už kurį taip pat reikia dėkoti Kūrėjui.
Ir todėl klaidinga pradėti nuo:
„Pradžioje mūsų Tėvai buvo stabmeldžiai“,
nes šis laikas neįeina į „nebuvimo“,
esančio prieš „atsiradimą – egzistenciją“, rėmus.
Juk iš tikro šis laikas yra visiškai atskirtas nuo „žmogaus esybės“,
nes tada jie buvo visiškai nutolę nuo meilės Kūrėjui,
kaip kastratas panašiai yra visiškai nutolęs nuo meilės aspekto.
Todėl pradedame nuo Egipto vergovės,
nes jau žmonių širdyse jau ruseno mažytė meilės Kūrėjui kibirkštis.
Ir tik dėl „trumpos dvasios“ bei „sunkaus darbo“ šis troškimas kiekvieną dieną „užgesdavo“ vis labiau ir labiau.
Todėl Šmuelis ir teigia, kad pradėti reikia nuo:
„Vergais buvome Egipte“.

Iš tikro tautos laisvės sąvoka yra apspręsta „Kūrėjo pažinimu“,
todėl šį išaukštintą dalyką supranta tik išrinktieji,
ir tai tik su tinkamu pasiruošimu.
Tai reiškia, kad žmonių dauguma dar neatėjo prie šio suvokimo.
Tačiau vergovės sunkumas yra suprantamas kiekvienam.
Kaip rašo Even Ezra Toros dalies „Mišpatim“ komentaro pradžioje:
„Nėra žmogui sunkesnio dalyko pasaulyje, už būti tokio paties kaip jis žmogaus valdžioje“.