kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ועתה לענין ג' המדות הנשארות, שהן: חסד, צדק, ושלום. שלכאורה, לא נבראו מתחילתם. בעה''ס, השלו בעולם Kitos, šalutinės savybės: gerumas, teisingumas ir taika atsirado pasaulyje tik „sustiprinti“ labai „silpną“ tiesos savybę. (Baal Sulamas „Taika Pasaulyje“)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Pesacho šventė

I.M.Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį



Sederio eiga


Tam, kad palengvinti sederio eigą, išminčiai sudarė labai aiškią jo tvarką.

„Kadeš“ („pašventink“) šeimos galva atlieka Kidušą“, kurio metu pasako palaiminimus: „...kuriantis vynuogės vaisių“, „...pašventinantis Izraelį ir šventes“ ir „Šeechejanu“.

„Urchac“ („nuplauk“) sederio dalyviai eina apsiplauti rankų, bet tai darydami nesako palaiminimo.

Sederio vedančiajam atnešamas puodelis su vandeniu, bei dubuo, jis apsiplauna rankas neatsikeldamas iš savo krėslo.

Juk jis šią naktį panašus į karalių, kuriam visi pasiruošę su džiaugsmu tarnauti.

Beje, kai kuriose bendruomenėse priimta, kad sederio vedantysis apsirengtų baltais rūbais (kitl idiš kalboje) kaip kohenas, atliekantis tarnystę Šventykloje.

Po kaire vedančiojo ranka padedama pagalvėlė, į kurią jis atsiremia kaip priimta prie karališko stalo. 

„Karpas“ yra pamirkomas į sūdytą vandenį, pasakant palaiminimą „...kuriantis žemės vaisių“ ir suvalgomas.

„Jachac“ („perlaužk“) imama vidurinioji maca ir perlaužiama į dvi dalis. Didesnioji dalis suvyniojama į specialią servetėlę ir paslepiama.

Ši dalis skirta „afikomanui“: jis suvalgomas pačioje trapezos pabaigoje, prieš skaitant „Birkat amazon“ kad burnoje liktų macos skonis pagrindinės šios nakties priedermės skonis.

„Magid“ („pasakotojas“) tai Agados skaitymas, atsakant į vaikų klausimus: „Kuo skiriasi ši naktis nuo kitų naktų?“.

Skaitoma nuo žodžių: „Vergais mes buvome...“ iki palaiminimo „...išgelbėjęs Izraelį“. 

„Rachca“ („apiplovimas“) vėl apiplaunamos rankos, šį kartą pasakant palaiminimą „...liepęs mums apiplauti rankas“, kaip tai paprastai daroma prieš trapezą.

„Moci, maca“ („išauginantis duoną iš žemės“, maca) trapeza pradedama nuo macos.

Prieš tai, kai bus suvalgyta macos, pasakomas palaiminimas „...išauginantis duoną iš žemės“ ir „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs valgyti macą“.

„Maror“ pasakius palaiminimą „...pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs valgyti „maror“, suvalgoma „maroro“.

„Koreach“ („sudėjimas kartu“) daromas „sumuštinis“: tarp dviejų macos gabalėlių dedamas „chazeret“ ir sakoma: „Atminimui apie Šventyklą mes darome taip, kaip darė Hilelis ir tada valgomas šis „sumuštinis“.

„Šulchan orech“ („padengtas stalas“) šventinė trapeza.

Reikia pasistengti, kad vaišės būtų kuo gausesnės: mėsa, žuvis, įvairiausi skanėstai...

Pastebėsime, kad sefardų judėjai valgo per Pesachą taip vadinamus kitnijot ryžius, sorų kruopas ir panašius varpinius, o taip pat ankštinius, žemės riešutus ir saulėgrąžas.

Aškenazių judėjai kitnijot nevalgo, todėl kad miltai iš kitnijot labai panašūs į penkių grūdų miltus“, o tai gali suklaidinti.

„Cafun“ („paslėptas“) po trapezos yra suieškomas „afikomanas“, kuris buvo paslėptas sederio pradžioje, jis laužomas ir juo pasidalinama su visais dalyviais. Šiuo „desertu“ yra užbaigiama šventinė trapeza.



Ką reiškia žodis „afikomanas“?


Tai dviejų aramėjų kalbos žodžių junginys: afik („išneškite“) ir kaman („tai, kas stovi prieš mus“).

Senovėje trapezos dalyviai sėdėdavo prie atskirų staliukų, o trapezos pabaigoje, prieš desertą, tarnai išnešdavo tuos stalus.

Šventyklos laikais Pesacho aukos mėsą reikėdavo valgyti pačioje sederio pabaigoje kad tos mėsos skonis, „priedermės“ skonis, liktų burnoje.

Mūsų laikais atminimui apie tai yra suvalgomas gabaliukas macos, kuri todėl vadinasi „afikomanu“: jis yra valgoma po trapezos, prieš „Birkat amazon“ skaitymą, ir jo skonis lieka burnoje.

Tai yra daroma iš esmės dėl to, kad pratęsti vaikų susidomėjimą sederiu iki pat pabaigos: jie laukia, kada gi galės suvalgyti gabaliuką viduriniosios macos, kurį atskyrė ir paslėpė jau sederio pradžioje.

Yra paprotys, kad vaikai tyliai „nugvelbia“ jį ir kai ateina „afikomano“ eilė, jie reikalauja mainais dovanų.

Šis paprotys paremtas tuo, kas pasakyta Talmude (traktate Psachim, 109): „Čiumpa macą tą naktį tam, kad vaikai neužmigtų“, kas perkeltine prasme reiškia, kad macą reikia valgyti greitai, kad neužtrukti su Agados skaitymu.

Vaikai išsiaiškina šiuos žodžius taip, kad maca „vagiama“, kad užlaikyti sederį.

O kol jiems nepažadamos dovanos, Agados skaitymas negali tęstis ir savaime suprantama, niekas neina miegoti...

„Barech“ („palaimink“) „Birkat amazon“ skaitymas, įterpiant „Jaale vejavo“, kur Pesachas yra vadinamas „mūsų išsilaisvinimo švente“ (šis intarpas skaitomas visos Pesacho savaitės metu).

„Halelis“ po „Birkat amazon“ išgeriamas trečiasis bokalas ir pabaigiamas skaityti „Halelis“, kuriame kalbama apie išėjimo iš Egipto stebuklus (pirmosios dvi „Halelio“ dalys buvo skaitomos prieš trapezą).

„Nes amžiams Jo malonė“ pabrėžiama čia. Į šį Agados skyrių taip pat yra įtrauktas himnas „Viso, kas gyva siela“, o baigiasi jis palaiminimu „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Karaliau, aukštinamas šlovinimo maldose“.

Po „Halelio“ yra išgeriama ketvirta, paskutinė taurė vyno ir pasakomas palaiminimas „...už vynuogę ir vynuogės vaisių“.

„Nirca“ („patenkintas“) tai Agados užbaigimas: tai malda apie tai, kad viskas, kas buvo pasakyta ir padaryta šios sederio nakties metu, suteiktų pasitenkinimą Kūrėjui: „Pesacho sederis užbaigtas teisingai, pagal visus nurodymus ir įstatymus.

Ir kaip mes nusipelnėme jį atlikti, taip nusipelnysime jį atlikti ateityje!...“ Po to yra pasakoma: הבנויה בירושלים הבאה לשנה („Sekančiais metais atstatytoje Jeruzalėje!“).

Tie patys žodžiai taip pasakomi ir baigiantis Jom-Kipurui. 

Po to yra dainuojamos žinomos dainos ir himnai: „Ir buvo vidurnaktį“, „Ir pasakysite: Pesacho auka“, „Jis Visagalis“ ir kt. Kiekvienoje bendruomenėje dainuojama pagal savas melodijas.

Reikia pastebėti, kad šie priedai prie Pesacho sukurti tokių poetų kaip Janajus [1], rabi Eliazaras Hakalir [2] ir kt. 

 







[1] Janajus vienas pirmųjų poetų, rašęs ivritu, gyvenęs VII m.e. amžiuje (pagal kitas nuomones V arba VI amžiuje), tikriausiai buvo gimęs Izraelyje. Rašė poemas, susijusias su savaitinėmis Toros dalimis, sukūrė naują sinagoginių himnų rūšį, vadinamą „krovei“. Jo novatoriškumas pasireiškė kuriant achrostikus (kuriuose paprastai buvo užšifruotas jo vardas) ir ritmą.

[2] Rabi Eliazaras Hakalir vienas žymiausių poetų, rašiusių ivritu. Matomai gyveno Izraelyje ir pagal padavimą, buvo Janajaus mokinys.

Jis parašė šventines maldas, tokias, kaip Malda apie rasą, Malda apie lietų, o taip pat dainos „arba parašajot“ Šabatams, Purimui ir 9 Avo dienai.

Dauguma jo kūrinių įėjo į „sidurus“ ir „machzorus“.