kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



Lag Ba-omer

 


Lag Ba-omer naktį (1991 metais) ravas Baruchas pasakė:

„Kiekvienas turi uždegti rabi Šimono ugnį savo širdyje.

Uždegti ugnį išorėje gali net ir vaikai.

Taip pat ir žmogaus širdyje yra vidinė ir išorinė dalys: širdyje yra „išorinės“, egoistinės meilės sau mintys, kurios nori nori būti „dalininkės“ priedermių vykdyme, todėl žmogus turi saugotis nuo tų „išorinių“ (jėgų), esančių jo širdyje.

Ir netgi, kai uždega ugnį savo viduje, turi daryti tai ypač kukliai bei atsargiai, kad tiems „išoriniams“ žmogaus širdyje nebūtų galimybės prisitvirtinti prie Toros ir priedermių“.

 


Išvyka prie rabi Šimono bar Jochajaus kapo

 

Lag Ba-omer metu, iškart po rytinės maldos, ravas Baruchas su visa bendruomene išvykdavo į Meroną.

Nuotaika kelionės metu būdavo nuostabi, mokiniai visą kelią traukdavo dainas.

Pusryčiams užsukdavo į Ako miestą, į sefardų maldos namus, esančius netoli pagrindinio kelio.

Šių vaišių metu vyraudavo ypatinga vienybės ir bendrumo atmosfera.

Tuo metu ravas Baruchas kalbėdavo nedaug Toros mokymo.

Tora (תורה) – tai kelio nurodymas, instrukcija, kaip priartėti prie Kūrėjo.

Tam nebūtinai reikia kalbų, šiuos nurodymus galima įgyvendinti ir kitomis priemonėmis.

Tikro mokytojo mintys pereina jo mokiniui, kai šis nusipelno anuliuotis prieš savo mokytoją.

Atmosfera, esanti aplink Kūrėjo žmogų yra panaši į dvasinę elektros srovę, nes jis perduoda ir spinduliuoja dievišką šviesą, Kūrėjo išaukštinimą  bei didybę, ir dėka to žmogus gauna jėgų natūraliai anuliuotis prieš Kūrėją.


Po to jie nuvykdavo į Meroną.

Ravui Baruchui atėjus prie rabi Šimono kapo, kildavo tam tikra spūstis ir sujudimas, nes visi jo mokiniai eidavo kartu, o prie kapo jau ir taip būdavo pilna žmonių.

Ravas Baruchas pabūdavo prie kapo užmerkęs akis apie trisdešimt sekundžių ir po to išeidavo.

Ravas Neta Brizel pasakojo:

„Kai pirmą kartą su ravu Baruchu atvykau į Meroną, priartėjus prie rabi Šimono kapo, ėmiau ruoštis užėjimui į šventą vietą, todėl pasitraukiau nuošaliau, kad apsiplauti rankas.

Tik spėjau pabaigti rankų apiplovimą, kai pamačiau, jog ravas Baruchas jau grįžta nuo rabi Šimono kapo...

Be galo nustebau – taip trumpai pabuvo prie kapo?

Kai ravas Baruchas pamatė mano nustebimą, paaiškino:

„Yra žmonių, kurie visai nesiruošia atėjimui prie švento žmogaus kapo.

Ir tik kai jau ateina, pradeda galvoti: ko iš tikrųjų man trūksta? Ir ko iš tikrųjų turėčiau paprašyti?

Ir kadangi jie turi daug norų, todėl pradeda detalizuoti savo prašymus, o tai, savaime suprantama, užima daug laiko.

Tačiau yra žmonių, kurie jau eidami prie kapo, iš anksto, apmąsto tai, ko jiems trūksta.

O trūksta žmogui visada tik vieno dalyko (čia ravas Baruchas turėjo mintyje tai, kad visa žmogaus laimė priklauso tik nuo vieno dalyko ir tai yra tikėjimas Kūrėjo didumu ir susiliejimas su Juo).

Ir kai šie žmonės ateina prie kapo, jiems nebereikia svarstyti ir galvoti – jie iškart paprašo to, ko jiems reikia ir išeina“.


Po apsilankymo prie kapo, užsukdavo pas brolius Klar, kurie pardavinėjo knygą Zohar su komentaru aSulam, čia išgerdavo „lechaimo“, šiek tiek užkąsdavo ir kaip įprastai, kalbėdavo apie susiliejimo su Kūrėju aspektus.

Paskui visi keliaudavo į Tveriją. Išsimaudę Kinereto ežere, patraukdavo pas rabi Josefą Drori (vieną iš ravo Barucho mokinių, kurie atvykdavo pas jį iš Tverijos keletą kartų per mėnesį), kuris gyveno prie Kinereto ežero.

Ten, vaišių, skirtų rabi Šimono garbei, metu, ravas Baruchas kalbėdavo apie labai aukštus dvasinio darbo aspektus. Atmosfera būdavo ypatinga.

Buvo dainuojamos Baal aSulamo ir kitos melodijos – visos pripildytos žmogaus susijungimo su Kūrėju ilgesio.

Vaišės trukdavo kelias valandas ir baigdavosi jau po vidurnakčio. Po jų visi išvykdavo atgal į Bnei Braką.

Kelionė atgal būdavo taip pat būdavo pilna linksmumo ir bendrumo šventume, kaip ir kelionė pirmyn.

Autobusas skambėjo nuo dainų, pavyzdžiui tokių, kaip „Nes su džiaugsmu išeisite ir su taika ateisite, kalnai ir kalvos dainuos jums dainas, ir visi lauko medžiai plos jums“.

Kelionės metu sustodavo kur nors gražioje vietoje, gamtoje, medžių apsuptyje, kad pasakyti popietinę maldą „Minchą“.

Vakarinę maldą jau melsdavosi Bnei Brake, kaip įprastai.  


Maždaug penki metai iki mirties, ravas Baruchas per Lag Ba-omer šventę nebevažiuodavo į Meroną, dėl ten pastoviai didėjančios spūsties ir grūsties.

Jis negalėjo pakęsti to, kad didžioji dalis ten susirinkusių visų metų bėgyje neturėjo jokio sąlyčio su rabi Šimono mokymu.

Ir staiga, atėjus rabi Šimono mirties metinių dienai, staiga visi tampa rabi Šimono artimaisiais...  

Jis tada pasakė tai, ką pasakytų rabi Šimonas:

„Mane palikite, o mano Torą saugokite“.

Tai yra, rabi Šimonas būtų norėjęs, kad visa ši minia vietoj to, kad ateitų prie kapo, geriau būtų mokęsi jo knygą.

Ir kai spūstys tiek sustiprėjo, ravas Baruchas nusprendė ten nebevažiuoti (reikia pasakyti, jog jis nuvykdavo į Meroną praėjus dienai ar dviems po Lag Ba-omer).

Vietoje to per Lag Ba-omer surengdavo didžiules vaišes savo Mokymo namuose Bnei Brake.

 


Rabi Šimonas bar Jochajus

 

Pateiksime šiek tiek iš ravo Barucho mokymo šią dieną (Zohar, 18 tomas, dalis „Aazinu“, „Idra zuta kadiša“ aSulam komentaras, 23-31 skyriai):

Pateikiame mūsų švento mokytojo žodžius iš „Straipsnio Zoharo užbaigimui“, kas liečia rabi Šimono ir jo mokinių didumą:

„Jau sakėme, jog tobulas susijungimas su Kūrėju ir visiškas suvokimas dalijasi į 125 pakopas.

Ir pagal tai, prieš Mašijacho atėjimo dienas neįmanoma pasiekti visų 125 pakopų.

Todėl tarp Mašijacho kartos ir visų kitų kartų yra du skirtumai:

1) tik Mašijacho kartoje, ir ne jokioje kitoje kartoje, galima pasiekti visas 125 pakopas;

2) visose kartose „pakilimo sūnų“ (bnei alija), t.y. tų, kurie nusipelnė pilno suvokimo ir „susiliejimo“ su Kūrėju, yra mažuma.

Kaip pasakė išminčiai:

„Vieną žmogų iš tūkstančio radau: tūkstantis įeina į kambarį (mokymo namus) ir tik vienas  išeina į šviesą“, tai yra ateina į „susiliejimą“ ir „pilną suvokimą“.

Tačiau Mašijacho kartoje kiekvienas galės nusipelnyti „susiliejimo“ su Kūrėju ir „pilno suvokimo“.

Kaip pasakė pranašas:

„Ir bus pilna žemė žinių apie Kūrėją. Ir daugiau nemokys draugas draugo, kaip dirbti Kūrėjui, nes visi pažins Mane nuo didelio iki mažo“.

Iš tikro rabi Šimonas ir jo karta nusipelnė visų 125 pakopų, dar iki Mašijacho atėjimo.

Apie rabi Šimoną ir apie jo mokinius pasakyta: „Išminčius yra didesnis už pranašą“.

Daugelyje vietų Zohare yra parašyta, jog iki pat Mašijacho atėjimo nebus tokios kartos, kaip rabi Šimono karta.

Todėl jo didysis kūrinys – knyga Zohar paliko tokį ryškų pėdsaką pasaulyje, nes jame atskleidžiamos Toros paslaptys apima visas 125 pakopas.

Tad pasakyta Zohare, kad kad ši knyga atsiskleis tik „dienų pabaigoje“, Mašijacho dienomis.

Ir jei skaitytojo „pakopos“ pilnai neatitinka autoriaus „pakopų“, skaitytojas negali pilnai suprasti autoriaus, nes tarp jų nėra „bendro suvokimo“.

O kadangi Zoharo autorių išmintis pilnai siekia visą 125 pakopų aukštį, neįmanoma jų pasiekti iki Mašijacho atėjimo.

Vadinasi, kartose, esančiose prieš „Mašijacho atėjimo kartą“, nėra bendro supratimo su Zohar knygos autoriais.

Todėl knyga Zohar ir negalėjo atsiverti ankstesnėse kartose.