• Ir pasiuntė (Balakas) pasiuntinius pas Bilamą ben Beorą į Petorą..., kad pašaukti jį, sakydamas: Štai tauta išėjo iš Egipto ir „uždengė“ visą žemės paviršių, ir ji įsikūrė priešais mane. Ir dabar, ateik, prakeik man šią tautą, nes ji stipresnė už mane, gal tada aš pajėgsiu sumušti ją ir išvarysiu iš žemės, nes aš žinau, ką tu palaimini, tas būna palaimintas, o ką prakeiti, tas būna prakeiktas. (Bemidbar 22 – 5, 6)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

107.

Todėl, kai žmogus nusipelno „Kūrėjo veido“ atvėrimo meilės lygyje,
visi jo padaryti prasižengimai, netgi tie, kuriuos jis padarė tyčia,
apsiverčia ir tampa priedermėmis!
Ir aišku, dabar žmogus džiaugiasi visais jo skausmais, karčiais kentėjimais ir dideliais nesklandumais, išgyventais dviejuose „Kūrėjo veido“ paslėpimuose.

Tai reiškia, kad būtent šie du „Kūrėjo veido“ paslėpimai ir sąlygojo žmogui visas klaidas ir tyčinius prasižengimus.
Ir šios nuodėmės, savo ruožtu, dabar virto priedermėmis,
dėka nuostabaus ir nenusakomo „Kūrėjo veido“ švytėjimo poveikio.
Kaip, visos bėdos ir nelaimės, atsitikusios žmogui,
padarius klaidas pirmame „Kūrėjo veido“ paslėpime,
taip ir visi tyčiniai nusikaltimai, suklupus dvigubame paslėpime.
Iš tikro visa tai „apsivertė“ ir pasidarė įprastiniu startu priedermių vykdymui,
garantuojančiu nuostabų ir amžiną atlygį.
Tai reiškia, kad visas skausmas virsta žmogui dideliu džiaugsmu,
o visas blogis – nuostabiu gerumu.

108.

Tai panašu į pasakojimą apie vieną judėją, gyvenusį pas turtingą poną.
Šis judėjas buvo labai ištikimas ir atsidavęs ponui,
todėl ponas mylėjo jį visa siela.
Kartą ponas turėjo išvykti į tolimą kelionę,
todėl savo ūkio tvarkymą jis paliko valdytojui,
kuris labai nekentė Izraelio ir judėjų.

Šis valdytojas nusprendė viešai pažeminti judėją,
todėl suradęs dingstį,
viešai išplakė judėją penkiais kirčiais…
Kai ponas sugrįžo namo, judėjas papasakojo jam viską kas nutiko…
Ponas, išgirdęs tai, labai supyko ir paliepė valdytojui išmokėti judėjui už kiekvieną kirtį po tūkstantį červoncų (labai didelė suma).
Paėmęs pinigus, judėjas sugrįžo namo…
Parėjusi namo, judėjo žmona rado verkiantį savo vyrą,
todėl labai susirūpinusi ji paklausė, ar kas atsitiko jam su ponu?
Šis viską papasakojo žmonai, tada ji paklausė vyro, tai kodėl gi jis verkia?
Atsakė jai vyras, dabar jis verkia todėl, kad valdytojas sudavė jam tik penkis kirčius…
Tai reiškia, jeigu valdytojas būtų sudavęs jam dešimt kirčių,
dabar pas jį būtų dešimt tūkstančių červoncų…

109.

Todėl aiškiai matome, kad žmogus nusipelno nuodėmių atleidimo,
kai tyčiniai nusikaltimai virsta nuopelnais.
Taip pat tada žmogus nusipelno antros meilės Kūrėjui pakopos, t.y. suvokimo,
kad Mylimasis niekada nesąlygojo žmogui jokio blogio, net menkiausio blogio šešėlio.
Tai reiškia, kad Kūrėjas visada darė žmogui tik nuostabius gerumus.
Ir reikia žinoti, kad sugrįžimas iš meilės ir tyčinių nusikaltimų „apsivertimas“ į nuopelnus, eina kartu, kaip ir sako išminčiai.