kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • תנא דבי אליהו: מעיד אני עלי שמים וארץ, בין איש בין אשה, בין גוי בין ישראל, בין עבד בין שפחה, הכל לפי מעשיו, רוח הקודש שורה עליו. רח''ו שערי קדושה Moko Tana de bei Elijahu (mokymo namai priskiriami pranašui Elijahu): „Liudiju aš prieš dangų ir žemę, kad šventą dvasią gali pasiekti kaip vyras, taip ir moteris, kaip gojus, taip ir Izraelio sūnus, kaip tarnas, taip ir tarnaitė. Viskas priklauso nuo žmogaus veiksmų. Ir pagal tai, gali ant žmogaus nusileisti „Šventa dvasia“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



„Išgydyk mane, Kūrėjau, nes panikoje mano vidus“ (Psalmės 6:3)

 

Pačiame komentaro „aSulam“ rašymo įkarštyje, 1945 metais, Baal aSulamas persikėlė į Tel Avivą, ir ten apsistojo Javne gatvėje, kur nenuilstamai dieną naktį tęsė savo šventą darbą.

Mūsų mokytojas visada sakydavo, jog šį komentarą knygai Zohar užbaigs kas bebūtų.

Tačiau 1948 metų žiemą jį ištiko du širdies smūgiai.

Vienas – kai pradėjo rašyti komentarą Zoharo daliai „Vajechi“, o antrasis širdies smūgis, kuris buvo labai stiprus, jį ištiko bebaigiant rašyti „Vajechi“ dalies komentarą, likus aštuonioms eilutėms iki pabaigos, tad buvo priverstas nutraukti rašymą.

Iš pradžių Baal aSulamas negalėjo net atsikelti iš lovos, ir po to keletą mėnesių jo būklė buvo labai bloga.

Rabi Baruchas Šalomas pasakojo:

„Gydytojai sakė, kad mano tėvas susidūrė su rimta problema: iš vienos pusės – jo kūnas paralyžiuotas, o iš kitos pusės – jo smegenys be paliovos įtemptai dirbo milžinišku greičiu.

Todėl gydytojai teigė, kad tol, kol nebus poilsio ir nuo protinio darbo, tol jis negalės pasveikti.

Baal aSulamui reikėjo didžiulių pastangų, kad neįtemptų proto ir duotų jam poilsį. Ir būtent dėl to Baal aSulamas sveiko ilgai ir lėtai.  

Tuo metu, kai buvo ligos patale, pas jį užėjo rabi Binjaminas Simkovski ir paklausė:

„Kas bus su „aSulam“ komentaru? Juk pasauliui jo taip reikia“.

Mūsų mokytojas atsakė jam: „Nebijok! Nepaliksiu nepabaigto darbo!”

Rabi Baruchas Lembergeris tada pasakė:

„Mūsų mokytojas negyvena dėl savęs, nes jau visiškai ištaisė save. Visas jo gyvenimas – perduoti Kūrėjo šviesą pasauliui būtent dėka „aSulam“ komentaro. Mes esame užtikrinti, jog Kūrėjas padės jį užbaigti“.

Kai atgavo jėgas, Baal aSulamas iš karto sėdo tęsti savo švento darbo ir užbaigti paskutines aštuonias „Vajechi“ dalies eilutes. Tačiau vėl pajuto skausmą širdyje.  

Tada jis pasikvietė savo patarnautoją rabi Zalmaną Lembergerį ir pasakė, kad kiekvieną kartą, kai tik pradeda rašyti, iš karto pajunta skausmą širdyje.

Rabi Zalmanas patarė pakviesti rabi Baruchą Šalomą, kuris užrašinėtų tai, ką jam padiktuos Baal aSulamas. Taip ir padarė.

Tačiau, kai tik mūsų mokytojas pradėjo diktuoti, jam vėl ėmė skaudėti širdį ir jis buvo priverstas tai nutraukti.

Tada Baal aSulamas pasakė, jog „iš dangaus“ jam neleidžiama užbaigti šio skyriaus todėl, kad pasaulis dar nėra tam pasiruošęs.

Tačiau po kelių dienų jis sukaupė visas jėgas ir pats parašė paskutines aštuonias „Vajechi“ dalies eilutes.

Ir po to, su „dangaus pagalba“ jis tęsė savo darbą, ir iš eilės toliau rašė komentarą Zoharo daliai „Šmot“, kol užbaigė visas Zoharo dalis.


Po širdies smūgio gydytojai prisakė Baal aSulamui ilsėtis po dešimt valandų per dieną.

Mūsų mokytojas paskirstė tas dešimt valandų per visą parą: jis ėjo miegoti devintą valandą vakaro ir kėlėsi pirmą valandą nakties. Tada penktą valandą ryto vėl grįždavo į lovą pailsėti ir taip toliau.

Pamokų tvarka taip pat pasikeitė dėl ligos: anksčiau pamokos vykdavo kiekvieną dieną, o dabar buvo viena pamoka per savaitę – pirmadienio vakare.   

Tai buvo Zoharo pamoka, būtent apie tą aspektą, į kurį mūsų mokytojas tuo metu gilindavosi rašydamas savo komentarą.

Baal aSulamas taip pat labai sumažino šventinių vaišių bendruomenei rengimą: daug kartų jo mokiniai prašė, kad jis atvyktų į „tiš“ – šventines chasidų vaišes, tačiau Baal aSulamas atsakydavo, jog neturi tam jėgų.


Rabi Zalman Lembergeris buvo mūsų mokytojo patarnautoju nuo to laiko, kai jį ištiko širdies smūgis ir iki jo mirties dienos, tai yra, paskutinius šešerius jo gyvenimo metus. 

Rabi Zalman miegodavo ir valgydavo Baal aSulamo namuose ir būdavo ten ištisą parą, išskyrus dvi valandas po vidurdienio, kai eidavo mokytis į Beit-midrašą bei pareidavo į savo namus, o po to vėl grįždavo pas Baal aSulamą.  

Tarp kitko, reikia paminėti, jog kai rabi Zalmanas savo jaunystėje paklausė mūsų mokytojo, ar gali ateiti į jo pamokas ir tapti jo mokiniu, Baal aSulamas atsakė, jog jis kol dar mažai mokėsi atviros Toros, ir kai pasimokys pakankamai, galės mokytis pas jį vidinės Toros paslapčių.

Tai mus moko, jog žmogus turi stengtis atviros Toros mokyme ne mažiau, nei vidinėje Toroje. Ir tai yra priešinga nuomonei tų, kurie teigia, jog jei jau žmogus užsiima vidine Tora, tai jis yra laisvas nuo atviros Toros mokymosi.

Ir parašyta Įvado į knygą „Mokymas apie dešimt sfirot“ 24 punkte, kad kiekvienas mokinys turi stengtis bent jau toje dalyje, kuri liečia praktinius įstatymus. Ir pageidautina mokytis ne iš sutrumpintų knygų, o iš pirminių šaltinių.