kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשק הספירו 

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



 126.


Dabar tampa aiškūs baraitos žodžiai, t.y., jei žmogus nepergyvena kartu su bendruomene, tada nusipelno tik „sugrįžimo iš baimės“ –  „viduriniųjų“savybės.
Ir apie tai parašyta:
 „Štai džiaugsmas ir džiugesys“.
Tai reiškia, kad žmogus nusipelno palaiminimo: „savo pasaulį pamatysi savo gyvenime“.
Tada žmogus mato visą savo užmokestį už priedermę, paruoštą jam „pasaulyje, kuris ateis“.
Todėl žmogus būtinai yra:
„Pilnas džiaugsmo ir  liksmumo“.
Ir žmogus sako sau:
 „Pjausime jaučius ir smulkius gyvulius, valgysime mėsą ir gersime vyną, prisivalgysime ir prisigersime, nes rytoj mirsime“.
Tai reiškia, kad žmogus yra pilnas didelio džiaugsmo dėl pažadėto jam užmokesčio „pasaulyje, kuris ateis“.
Todėl jis ir sako su dideliu džiaugsmu:
„Nes rytoj mirsime“,
t.y. žmogus laukia tobulo gyvenimo „pasaulyje, kuris ateis“, po mirties.
Tačiau toliau parašyta:
 „Ir bus atskleista viskas Kūrėjui, todėl nebus jiems išvalyta (atleista) ši nuodėmė iki mirties“.
Todėl žmogus yra kaltinamas už likusias neištaisytas klaidas.
Jau aiškinome, kad žmogui, padariusiam „sugrįžimą iš baimės“, tyčiniai nusikaltimai virsta tik klaidomis.
Ir todėl, kad žmogus nepergyveno su visa bendruomene, jis negali nusipelnyti „sugrįžimo iš meilės“, nes tik tada visi tyčiniai žmogaus nusikaltimai virstų nuopelnais.
Iš tikro žmogaus padarytoms klaidoms negali būti jokio ištaisymo jo gyvenime.
Ir aišku žmogus faktiškai negali džiaugtis gyvenimu „pasaulyje, kuris ateis“.
Todėl parašyta:
 „Nebus jiems atleista ši nuodėmė“, t.y. klaidos „iki mirties“.
Tai reiškia, kad žmogus nepadaro pilno „išsivalymo“ ir „ištaisymo“.


 127.


Ir dar sako baraita „viduriniųjų savybė“ , norėdama parodyti,
kad yra kalbama apie tą laiką, kai žmogus padarė „sugrįžimą iš baimės“,
nes tuo metu vadinasi „viduriniuoju“.
Tačiau apie „nusidėjėlių savybę“, t.y. apie tą laiką, kai žmogus buvo „Kūrėjo veido“ paslėpime, todėl vadinasi „nusidėjėlis“, parašyta kitaip.
Tai reiškia, kad „sugrįžimas iš baimės“ neištaiso žmogaus praeities iki „sugrįžimo“,
todėl pateikia baraita kitą pranašo Ješaja citatą:
 „Štai paimsiu vyną ir atsiskiesiu degtinę, taip bus ir rytoj“.
Iš tikro tos dienos ir metai, kurie praėjo pro žmogų, jam būnant „Kūrėjo veido“ paslėpime,
dar liko neištaisytos, todėl tai ir vadinasi „nusidėjėlių savybė“.
Ir todėl toks žmogus nenori mirti, nes nėra jam jokios dalies „pasaulyje, kuris ateis“,
besirandant „nusidėjėlių savybėje“.
Todėl , kai „viduriniųjų savybė“ džiaugiasi,
„Nes rytoj mirsime“ ir nusipelnysime „pasaulį, kuris ateis“,
tuo metu „nusidėjėlių savybė“ žmoguje sako „taip bus ir rytoj“.
Ir nori gyventi bei džiaugtis gyvenimu šiame pasaulyje,
nes „pasaulyje, kuris ateis“ nėra jai dalies, nes jos neištaisė.
Kaip jau sakėme, kad „nusidėjėlių savybę“ ištaiso tik „sugrįžime iš meilės“.


128.


Ir todėl užbaigia baraita:
 „Teisuolis pražuvo“,
 t.y. „absoliutaus teisuolio“ aspektas, kurį šis žmogus galėjo nusipelnyti.

Tai reiškia, kad visa tai žmogus prarado:
„Ir nei vienas žmogus neatkreipė dėmesio, nes dėl blogio žuvo teisuolis“.
Tai reiškia, kad tas „vidurinysis“ nepergyveno su bendruomene, ir todėl negalėjo nusipelnyti „sugrįžimo iš meilės“, tos pakopos, „apverčiančios“ tyčinius nusikaltimus į nuopelnus, o visą blogį į nuostabius malonumus.
Todėl visos žmogaus iškentėtos klaidos ir blogis iki „sugrįžimo iš baimės“, viskas stovi žmogui prieš akis.
Ir pats žmogus jaučia blogį Kūrėjo valdyme, nes praeityje jaučiasi buvęs „nusidėjėlių“ aspekte.
Todėl dėl šio jaučiamo blogio, žmogus negali nusipelnyti „absoliutaus teisuolio“ pakopos.

Apie tai parašyta:
„Ir nei vienas žmogus neatkreipė dėmesio“,
t.y. žmogus neatkreipė dėmesio,
„nes dėl blogio“,
t.y. dėl šio „blogio“, kuri kol kas jaučia Kūrėjo valdyme praeityje,
 „žuvo teisuolis“.

Tai reiškia, kad žmogui pražuvo „teisuolio“ aspektas, ir jis numirs bei išeis iš šio pasaulio tik „viduriniojo“ savybėje.
Ir visa tai tik dėl to, kad tas, kas nepergyveno su bendruomene, negali nusipelnyti ir pamatyti bendruomenės paguodos ir užtarimo.
Tai reiškia, kad negali visko persverti į „nuopelnų pusę“ ir pamatyti bendruomenės paguodą.
Ir toks žmogus niekada nenusipelnys teisuolio aspekto.