• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לספר הזהר ג  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                          3.

Ketvirtas tyrinėjimas.
„Sitros achros“ ir „klipot“ sistema yra nutolusi nuo Kūrėjo šventumo nuo vieno krašto iki kito, taip kad negalima įsivaizduoti didesnio nutolimo.
Todėl, kaip gali būti, kad ši „sistema“ išeitų ir gautų egzistenciją iš Kūrėjo šventumo?
Ir ne tik, bet Kūrėjo „šventumas“ dar ir palaiko jos gyvavimą?

Penktas tyrinėjimas.
Prisikėlimo iš numirusių klausimas.
Žinoma, kad kūnas yra labai niekingas, t.y. nuo nuo pat gimimo jis yra pasmerktas mirti ir būti palaidotas.
Ir ne tik, bet pasakyta Zohare, kad kol visas „kūnas“ nesuirs, t.y. kol dar bus nesuirusi kokia tai „kūno“ dalis, siela negalės pakilti į Gan Eden (Rojaus sodą).
Todėl, kas tai per būtinybė, kad kūnas vėl turi „prisikeltų iš numirusių“?
Iš tikro, ar Kūrėjas negali suteikti sielai malonumo be šito „kūno“?
Ir dar labiau stebina išminčių pasakymas, kad ateityje mirusieji prisikels su visais trūkumais (defektais), kad nepasakytų, jog tai kitas kūnas, o paskui Kūrėjas „išgydys“ jų defektus.
Todėl  iškyla klausimas: koks skirtumas Kūrėjui, jei pasakys, kad tai tas ar kitas kūnas?
Ir dėl šio reikalo Kūrėjas turėtų vėl „sukurti“, t.y. atstatyti kūnų trūkumus, kuriuos po to vis tiek vėl reikės „išgydyti“?

Šeštas tyrinėjimas.
Išminčiai pasakė, kad žmogus yra visos realybės „centras“.
Ir visi „aukštutiniai“pasauliai, mūsų pasaulis bei tai, kas juos užpildo, buvo sukurti tik dėl žmogaus (Zohar, Tazrija).
Taip pat žmogus turi tikėti, kad tik dėl jo yra sukurtas pasaulis (Talmudas, Sanhedrin).
Tačiau sunku suprasti, kad dėl tokio mažo žmogaus, kurio vertė net mūsų pasaulyje nėra didesnė už „plauką“, ir tuo labiau, lyginant su „aukštutiniais“ pasauliais, kurių didumui nėra ribų, taip stengėsi Kūrėjas?
Ir svarbiausia: kam gi žmogui viso šito reikia?