kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




129.

Ir aišku, kad nėra nei vieno žmogaus pasaulyje,
kuris savyje nepraeitų visų šių trijų savybių:
„nusidėjėlių” savybės, „vidurinių” savybės ir „teisuolių”savybės.
O kad tai vadinasi savybės, išplaukia iš to,
kaip žmogus jaučia Kūrėjo valdymą pasaulyje.
Kaip pasakė išminčiai:
„Kaip vertina žmogus, taip yra vertinamas ir jis pats” (Talmudas, Sota 5).


Todėl tie žmonės, kurie mato realybę Kūrėjo „veido paslėpime” skaitosi nusidėjėliais:
arba „neabsoliučiais nusidėjėliais”, „paprastame Kūrėjo veido” paslėpime,
arba „absoliučiais nusidėjėliais”, „dvigubame Kūrėjo veido” paslėpime.


Taip yra todėl, kad pagal jų suvokimą ir pajautimą,
visas pasaulis yra valdomas „negerai”, neduok dieve.
Iš tikro tokie žmonės „kaltina” ir įveda save į nuodėmę,
jausdami, kad gauna iš Kūrėjo valdymo tik skausmus ir kentėjimus,
nes jaučia „visas dienas vien tik blogį”.
Tačiau jie nusideda dar labiau galvodami,
kad ir visi pasaulio gyventojai yra valdomi „negeru” Kūrėjo valdymu,
kaip yra valdomi ir jie patys, neduok dieve.


Todėl, suvokiantys Kūrėjo valdymą iš „Veido paslėpimo” pusės, yra vadinami „nusidėjėliais”.
Ir suprask, kad šis vardas atsiveria iš giluminio žmogaus pajautimo ir priklauso tik nuo „širdies suvokimo”.
Ir visai nesvarbu, ką žmogus kalba, ar mąsto,
t.y. nors žmogus savo kalbomis ir mintimis iš esmės gali pateisinti Kūrėją,
tačiau jei žmogus širdyje jaučiasi blogai, jis vis tiek vadinsis nusidėjėliu.
Tai reiškia, kad jausmams negalioja jokia prievarta.


Todėl toje pakopoje esantys žmonės,
skaitosi kad persveria save ir visą pasaulį į „nuodėmių pusę”,
kaip sako rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus.
Ir tai yra dėl to, kad jie įsivaizduoja,
jog visi pasaulio gyventojai yra valdomi „negeru” Kūrėjo valdymu,
kaip yra valdomi ir jie patys, neduok dieve,
nes toks valdymas netinka Kūrėjo vardui „Geras ir darantis gerumą”.



130.

Tačiau, nusipelnę pasiekti ir pajusti pirmą „Kūrėjo veido“ atvėrimo pakopą, vadinamą „sugrįžimu iš baimės“, jau patenka į „viduriniųjų“ savybę.
Ir jų realybės pajautimas dalinasi į dvi dalis,
kurios vadinasi „dvi svarstyklių lėkštės“,
t.y. dabar jie nusipelnė „Kūrėjo veido“ atvėrimo,
vadinamo „savo pasaulį pamatysi savo gyvenime“.
Tai reiškia, kad jau pasiekė suvokimą,
bent jau nuo dabar ir toliau apie gerą Kūrėjo valdymą,
tinkantį Jo vardui: „Geras ir darantis gerumą“,
todėl jie turi „nuopelnų lėkštę“.


Tačiau visos bėdos ir visi kartūs kentėjimai,
atėję iš „Kūrėjo veido“ paslėpimo,
stipriai įsirėžė jų jausmuose.
Ir tie prisiminimai yra atėję iš praeities metų,
kol dar žmogus nenusipelnė „sugrįžimo iš baimės“.
Todėl viskas tai stovi žmogaus akyse,
ir todėl vadinasi „nuodėmių lėkštė“.

Ir šios dvi lėkštės stovi pas žmogų viena prieš kitą.
Tai reiškia, kad iki „tšuva (sugrįžimo)“ žmogaus akyse stovi „nuodėmių lėkštė“,
o po „tšuva“ ir toliau užtikrintai stovi „nuopelnų lėkštė“.
Iš tikro šis „sugrįžimo“ laikas randasi „tarp“ nuodėmių ir „tarp“ nuopelnų,
todėl toks žmogus vadinamas „viduriniu“.


131.

Ir jau nusipelnęs antros „Kūrėjo veido“ atvėrimo pakopos,
vadinamos „sugrįžimu iš meilės“, pasiekia,
kad žmogaus tyčiniai nusikaltimai virstų nuopelnais.
Todėl skaitosi, kad jis persveria savo „nuodėmių lėkštę“ į „nuopelnų lėkštę“.
Ir tada visas skausmas bei visi kentėjimai,
kurie „įsirėžė žmogus kauluose“, tuo metu, kai jis buvo „Kūrėjo veido paslėpime“,
dabar apsiverčia „nuopelnų lėkšte“.
Tai reiškia, kad visas skausmas, bėdos ir liūdesys apsiverčia į begalinį malonumą.
Ir tada jis yra vadinamas „teisuoliu“,
nes „pateisina“ Kūrėjo valdymą.


132.

Taip pat reikia žinoti, kad „vidurinių“ savybė „galioja“, t.y. žmogus ją gali pajausti,
dar jam esant „Kūrėjo veido“ paslėpime.
Tai reiškia, kad didelio „susikoncentravimo“ ir didelių pastangų tikėjimu į „užmokestį ir bausmę“ dėka, atsiveria žmogui „Kūrėjo veido“ šviesa, atnešdama didelį garantijos ir saugumo jausmą.
Todėl žmogus, kuriam tai laikui, gali nusipelnyti „Kūrėjo veido“ atvėrimo pakopos,
t.y. „vidurinių“ savybės lygyje.

Tačiau čia yra didelis trūkumas,
nes žmogus negali su savo savybėmis ilgai išlaikyti šią pakopą,
ir nusipelnyti jos pastoviai.
Iš tikro pastoviai įsigyti šią pakopą galima tik „sugrįžimo iš baimės“ dėka.